Knyga Erotika tautosakoje

14.20

Tai knyga apie meilę tautosakoje, apie mūsų lietuviškas šaknis, apie mokėjimą mylėti ir gerbti vienas kitą, apie supratimą ir lietuvių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Žmogus be kalbos kaip paukštis be sparnų. Kalba „gyvena“ tik kartu su kultūra.

Pirkti Dabar!
Kategorija:

Aprašymas

Tai knyga apie meilę tautosakoje, apie mūsų lietuviškas šaknis, apie mokėjimą mylėti ir gerbti vienas kitą, apie supratimą ir lietuvių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Žmogus be kalbos kaip paukštis be sparnų. Kalba „gyvena“ tik kartu su kultūra.

Išstudijavus baltų, lietuvių kultūros, tautosakos pavyzdžius, kuriuose kalbama apie erotiką ir meilę, pasirodė, kad erotika ir meilė buvo tautos išsaugojimo kelrodis. Toks požiūris telkė tautą išlikti ir vienytis. Baltiškasis, lietuviškasis erotikos ir meilės pateikimas tautosakoje, kultūroje rodo kuklios, užslėptos, paslaptingos tautos įvaizdį. Tai skiriasi nuo slaviškosios tradicijos erotiką pristatyti atvirai. Erotikos ir meilės supratimas senovės ir šiuolaikinių žmonių gyvenime padeda susirasti gyvenimo draugą ar draugę, įsigilinti į save. Erotika ir meilė keičia likimus.
Lietuvių tautosakoje simbolika išreiškė aukščiausius žmogaus jausmus, lydėjusius nuo gimimo iki mirties. Susižavėjimas, viliojimas, meilės jausmas, aistra, geismas, erotika, lytinė meilė ir vaikų gimimas – svarbios ir aktualios temos senovės ir šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautoje ir pasaulėžiūroje. Visa tai tautosakoje vaizduojama simboline kalba.
Darbe suformuluotas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus, minimus tautosakoje ir juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę.
Siekiant iškelto tikslo, tyrimui keliami šie uždaviniai: a) apibūdinti meilės sąvoką lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; b) išaiškinti supratimo sąsajos apie erotiką atvejus kaip žmogaus patirties ir elgesio modelius, kurie yra susiję su erotika lietuvių kalboje, tautosakoje, mitologijoje ir nagrinėti su ja susijusias problemas; c) pateikti panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; d) palyginti ir įvertinti erotikos supratimą seniau ir dabar meilės kontekste; e) nagrinėti erotinius simbolinius ir juos išaiškinti; f) pateikti erotiškumą pristatančias išvadas (p. 3). Manau, kad uždaviniai suformuluoti racionaliai, jų sprendimas padėjo pasiekti tikslą. Tyrimo metu taikytos epistemologinės ir metodologinės gairės sukoncentravo mintis paprastesniam, aiškesniam erotiškumo temos nagrinėjimui, persipynusiam su meilės tema. Pasirinkta metodika įvardinama kaip mokslinės literatūros ir darbo rezultatų analizė, duomenų rinkimas ir jų analizavimas, sisteminė ir istorinė lyginimo analizė, išvadų formulavimas.
Problematika gan aktuali šių dienų skaitytojui. Šiandieniniame gyvenime jau nesistebime matydami nuogą kūną, apie jį kalbėdami, nėra gėdinga rodyti savo jausmus gatvėje, draugų rate. O iš senovės atėjusioje, ilgus amžius kurtoje liaudies kūryboje erotika, meilės ir seksualinė simbolika perteikiama vaizdais, simboliais. Juos reikia suprasti ir perskaityti. Perskaičius galima interpretuoti ir pateikti visuomenėje.
Naujumas darbe pasireiškia tyrinėjamo objekto sutelkimas į bendrą studiją. Siekiama iš tautosakos, mitologijos kūrinių, kalbos pavyzdžių išrinkti erotiškumą ar erotinį pradą nusakančius tekstus, juos nagrinėti naujausių tyrimų šviesoje.
Rašydama apie erotinės literatūros tyrinėjimus autorė pastebi, kad „tautosakoje minimus erotiškumo ar nuogumo atvejus būdinga visai praleisti arba vadinti Fabula obscena. Sovietmečiu lietuvių etnologijoje tyrinėti erotine problematika susijusias temas buvo nepageidaujama. Tokios temos nebuvo toleruotinos. Erotines vietas aptikę mokslininkai jas pavadindavo vestuvine tematika, retai gilindamiesi į erotinę prasmę.
Daivos Šeškauskaitės monografija “Erotika tautosakoje” – tai darbas apie erotiką lietuvių liaudies dainose, pasakose, sakmėse, padavimuose, mįslėse, oracijose. Tai darbas apie meilę, meilės jausmą plačiąja prasme, o apie erotiką – kaip sakralinę meilės išraišką. Tai ne vulgarus žiūrėjimas į nuogą merginą ar moterį. Knygoje sprendžiami egzistenciniai klausimai: ar meilė ir erotika mūsų protėviams buvo svarbi, ar ji išaukštinama ir slapta, kokį vaidmenį priešvedybiniame ir vedybiniame gyvenime vaidino erotika, kada prasideda tikroji meilė, kada žmonės įsimylėdavo, kada tai erotinis susižavėjimas, kada meilė turėti vyrą, kada ir kaip ateina siela į kūną? Knygoje norima sužinoti šelmiško klausimo atsakymą apie lietuvių erotiškumą, ar lietuviams teisingai prikabinta tautai priskiriama „šalto būdo“ etiketė. Autorė monografijos pradžioje duoda meilės, erotikos apibrėžimus, kuriais ji vadovaujasi rašydama: „Erotika įvardinama kaip meilės dalis, todėl kalbama apie meilę kaip aukštesnio meilės jausmo išraišką. Erotikos pavadinimas paimta sąmoningai, nes tai teisingiau apibrėžia nagrinėjamos temos specifiką.“ (P. 5). Jau pačioje knygos pradžioje norisi diskutuoti. Darbe suformuluotas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus, minimus tautosakoje ir juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę.
Siekdama iškelto tikslo, autorė tyrimui kelia uždavinius, padedančius apibūdinti, išaiškinti meilės sąvoką lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje, pateikdama panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje. Uždaviniai suformuluoti aiškiai, jų sprendimas padėjo pasiekti tikslą. Vienas iš svarbiausių nagrinėjamų temų – tai erotinių simbolinių aiškinimasis. Tyrimo metu taikyta mokslinės literatūros ir darbo rezultatų, duomenų rinkimo, sisteminės ir istorinės lyginimo analizės metodika priimtina erotiškumo temos nagrinėjimui, persipynusiam su meilės tema.
Problema gan aktuali šiuolaikiniam žmogui tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje įvairiose šalyse. Kas anksčiau buvo nepadoru, dabar suprantama norma. O tautosakos, mitologijos tekstuose meilė ir erotika vaizduojama simboliniais vaizdais. Juos reikėjo perskaityti kaip rozetės akmenį, kaip Peru Nazca piešinius, atėjusius iš senovės.
Monografijos struktūra logiška. Tyrinėjama medžiaga sutelkta aplink objektą – erotiką, nors ji įvardinama ne taip dažnai. Kaip ir žodis meilė. Pasirodo, ji nėra dažnai minima tautosakoje. Bet apie erotiką ir meilę sukasi visas gyvenimas. Šios sąvokos susiję su papročiais, apeigomis, ritualais, tradicijomis, tikėjimais, užkalbėjimais, pasakomis, sakmėmis, anekdotais ir kt. Erotika ir meilė kaip gyvenimo varomoji jėga, niekada nesustoja, kol yra žemėje žmonės ir gyva gamta. Todėl knygoje erotika, meilė ir seksualumas atskleidžiama per daiktus, gamtos ir visatos kūnus, žvėris, sąvokas, nes jie įkūnijo ar išreiškė simbolinę erotinės jėgos prasmę. Erotikos simbolius autorė norėjusi sutelkti į vieną visumą, sudedant juos kaip atskirus vienetus, nors kaip pati tyrinėtoja pripažįsta, jie vienas su kitu persipynę. Išrinkti erotiškumą ar erotinį pradą nusakantys tekstai nagrinėjami lyginant kitų šalių turimus pavyzdžius bei remiantis kitų autorių darbais. Tuo pasireiškia monografijos naujumas.
Galima buvo mažiau dėti tautosakos tekstų, bet autorė norėjo artimiau supažindinti skaitytoją su liaudies kūryboje žodine seksualinė simbolika perteikiamais vaizdais, ženklais ir simboliais. Juos reikia suprasti ir perskaityti. Perskaičius galima interpretuoti ir pateikti visuomenėje.
Istoriografijos dalyje autorė nuodugniai pateikia kitų tyrinėtojų darbus erotine, vedybų, meilės, merginimo, viliojimo tematika. Autorė pristato erotinius papročius ar simbolius nagrinėjusius tyrinėtojus: Vladimir Propp, Aleksandr V. Gura, Vladimir Toporovas, Juozas Baldžius, Balys Sruoga, Bronislava Kerbelytės, Norbertas Vėlius, Žilvytis Šaknys, Jonas Mardosa, Daiva Šeškauskaitė, Bernd Gliwa, Jurgita Macijauskaitė–Bonda ir kt. Tyrinėtojai, kaip teigia autorė, dažnai darbuose vaizduojamą reiškinį interpretuoja kaip derlingumą, vaisingumą ir norą ištekėti, o ne erotinę simboliką reiškiantį vaizdą.
Knygos struktūra: pratarmė, įvadas, tyrinėjimo istorija, simboliniai archetipai arba archetipiniai simboliai, simbolių analizavimas mitiniame, tautosakiniame kontekste, nuo žmogaus atsiradimo iki mirties lydinčios simbolinės metaforos bei prasmės. Kaip teigia autorė: „kiekvienas simbolis perteikia sąvoką, jos supratimą ir traktuotę. Archetipiniai simboliai – tai atskiri vienetai, pristatantys vienokius ar kitokius tautosakoje minimus vaizdus. Tai augalai, vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, mitinės būtybės, daiktai, atskiros mitinės realijos, kūno dalys, gamtos reiškiniai. Per gamtos reiškinius, žvėris, gyvūnus suprantamas žmogus, jo siekiai, jo meilė ir erotika, padedanti surasti sau partnerį“ (P. 6). Išsiaiškinus atskirus simbolius monografijoje imamasi analizuoti tikėjimus, veikėjus, papročius ir įvykius.
Darbe galima įžvelgti autorės idėjų ambivalentiškumo apie žmogaus mąstymą simboliais ir erotiškumo sąsajas. Tačiau autorė pastebi, kad erotiniai simboliai negali turėti vienareikšmio supratimo.
Galima pastebėti simbolių planavimo ir dėstymo struktūros neatitikimų, tačiau simboliai vienas su kitu susipynę, pereinantys iš vieno į kitą lygmenis.
Išvadose autorė išsamiai pateikia susumuotas mintis apie erotiką. Analizuotos temos, simbolių prasmės aktualios ir šiandien neprasilenkia su tikrove, nors šiuolaikiniam skaitytojui gali būti daug kas neaišku vien dėl tautosakos ir mitologijos žinių stygiaus. Argumentus išdėto aiškiai, nuodugniai, stengiasi neįsitraukti į temos smulkmeniškumą Išvystytų temų apibendrinimas išvadose leidžia suprasti senovės žmogaus pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, žmonių bendravimo santykių sklaidą. Analizė rodo, kad „vulgarioji erotika nebuvo priimtina liaudies kūrėjui, o simbolinė erotika buvo apgaubta aukščiausio jausmo, meilės ir susižavėjimo. Daugiaprasmiai simboliai mokė pajausti žmonijos siekius – kaip buvo kuriamas pasaulis nuo pirmapradžio mito iki savikūros tarp dviejų žmonių, supratimo, pagarbos, gvildenant žmogaus atsiradimo ir mirties, išėjimo anapusin klausimus“ (P. 341).
Monografijos gale pateikiamas mokslinės literatūros ir šaltinių sąrašas. Literatūros sąraše daug pozicijų: abėcėlės tvarka išdėstyti užsienio šalių šaltiniai ir literatūra.
Manau, kad autorė nauju žvilgsniu pažiūrėjo į mokslinių tyrimų lauką ir pristatė visuomenei lietuvių liaudies kultūrinio palikimo analizę. Vertinga savo mokslinėmis įžvalgomis ir originaliomis idėjomis Daivos Šeškauskaitės monografija yra reikšminga analizuojant erotiką tradicijų, papročių, užkalbėjimų, smulkiosios tautosakos, tikėjimų, liaudies magijos, religingumu bei kultūrų sąveikos ir etnokultūrinio tapatumo problemų rate. Kaip pati autorė pristato nagrinėjamą temą: „Erotika perkelia į minčių, susižavėjimo ir kūniško pajautimo, sakrališko grožio laipsnį“ (P. 5).
Daivos Šeškauskaitės monografijoje pateikiama medžiaga apie simbolius, jų prasmę, konstatuojami faktai ir svarbūs paminėjimai suteiks erotinės simbolikos pradmenis lietuvių tautosakoje ir mokslinėje literatūroje, bus ne tik ryškus įnašas į Lietuvos mokslą, bet padės lietuvių seksualumo teorijai kurti. Be abejonės, ši knyga sukels mokslinę diskusiją mokslininkų ir skaitytojų tarpe.
Knygos struktūrą sudaro pratarmė, įvadas, tyrinėjimo istorija ir simboliniai archetipai arba archetipiniai simboliai, simbolių analizavimas mitiniame, tautosakiniame kontekste ir žmogaus atsiradimo bei prasmės. Kiekvienas simbolis perteikia sąvoką, jos supratimą ir traktuotę. Archetipiniai simboliai – tai atskiri vienetai, pristatantys vienokius ar kitokius tautosakoje minimus vaizdus. Tai augalai, vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, mitinės būtybės, daiktai, atskiros mitinės realijos, kūno dalys, gamtos reiškiniai. Išsiaiškinus atskirus simbolius monografijoje imamasi analizuoti tikėjimo idėją, ją gretinant su tautosakoje, mitologijoje veikiančiais herojais.
Darbe galima įžvelgti autorės savarankiško mąstymo idėjų ir alternatyvų apie erotiškumo sąsajas. Daiva Šeškauskaitė pateikia daug medžiagos kaip žmogus vertino ir suprato simbolių prasmę. Konstatuojami faktai ir svarbūs paminėjimai, padeda nubrėžti erotinio susižavėjimo ir erotinio jausmo perėjimą į seksualinį norą pradmenis lietuvių tautosakoje.
Galima pastebėti struktūrinio skirstymo netolygumų, tačiau simboliai vienas su kitu susipynę, pereinantys iš vieno į kitą lygmenis.
Išvadose autorė pabrėžia konstruktyvų, išsamų vertinimą apie erotiką. Nagrinėjamų temų, simbolių prasmės neprasilenkia su gyvenimu, teikia naujos paspirties suprasti ne vulgarios tautosakos pusę, o daugiaprasmės simbolinės – kultūrinės pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, mentalinės kontempliacijos – vidinio žmogaus, susimąstymo.
Darbo pabaigoje pateikiamas mokslinės literatūros šaltinių sąrašas atskleidžia įvade ir dėstomojoje dalyje paminėtų autorių minčių ir citatų šaltinius, literatūrą. Sąrašas yra turtingas: remtasi ir užsienio šalių darbais, šaltiniai išdėstomi abėcėlės tvarka, gal kiek per ilgas, nors autorė įvade teigia, kad literatūros sąraše yra daugiau literatūros šaltinių, kurie nebuvo cituojami, bet buvo skaitoma, lyginama ir analizuojama. Tai buvo daroma sąmoningai, norint pristatyti autorius, rašiusius erotine, meilės temomis, kurios padės plačiau suprasti dėstomą dalyką.
Manau, kad autorė nauju žvilgsniu pažiūrėjo į mokslinių tyrimų lauką ir pristatė visuomenei lietuvių liaudies kultūrinio palikimo analizę. Vertinga savo mokslinėmis įžvalgomis ir originaliomis idėjomis Daivos Šeškauskaitės monografija yra reikšminga analizuojant erotiką tradicijų, papročių, užkalbėjimų, smulkiosios tautosakos, tikėjimų, liaudies magijos, religingumo bei kultūrų sąveikos ir etnokultūrinio tapatumo problemų rate. Kaip pati autorė pristato nagrinėjamą temą: „Erotika perkelia į minčių, susižavėjimo ir kūniško pajautimo, sakrališkumo grožio laipsnį“ (p. 2). Apibendrindamas reikia pabrėžti, kad ši monografija ne tik ryškus įnašas į Lietuvos etnologijos mokslą, bet naudinga Lietuvoje iš mirties taško pajudėjusiai seksologijai. Taip pat, be abejonės, ši knyga sukėlė mokslinę diskusiją mokslininkų ir skaitytojų tarpe.

Susiję įrašai

Įrašykite ieškomą raktažodį ir paspauskite "Enter", kad pradėti ieškoti. Paspauskite "ESC", kad uždaryti paiešką.

Grįžti į Viršų