Linija – kelias, laukas, atkarpa
Linija – tai vienas seniausių ir paprasčiausių simbolių, kuriuo žmonija pradėjo žymėti erdvę, kryptį ir seką. Ji – tarsi pirmoji pirminė vėduoklė, leidžianti atskirti „čia“ ir „ten“, „prieš“ ir „po“, „ankstėliau“ ir „vėliau“. Kai tik žmogus pirmą kartą nubrėžė brūkšnį ant uolos ar nupiešė ant žemės, atsirado linija – simbolis, galintis reikšti kelis vienu metu, sluoksnius ir tam tikrą istoriją.
1. Linija kaip kelias
Kinų trijų kosminių raidžių raštas (卦 guà)
Kinų I Ching (易經) raštuose linijos (yin-yang) – tai gamtos „kelionė“. Viena ištisinė – yang (⚊), kita brūkšniai – yin (⚋). Nuo šių ilgų grafiškų eilučių sudaromi šešių linijų „hexagramai“ (卦), aprašantys visatos dėsnius – pokyčius, judėjimą nuo vieno etapo link kito. Taigi kinų tradicijoje linija primena kelią ir nuolatinį kosmoso „pulsavimą“. Stulpelis reiškia aktyvų „kelionės“ impulsą. Nutrūkusi linija – pasyvumą, laukimą ir atsinaujinimą.
Senovės Egipto hieroglifai (𓄿 𓏏 𓊖)
Egiptiečiai piešinyje naudojo linijas norėdami parodyti senovės procesijas, Nilo sroves ir karalių laiptus, vedančius į kapavietes. Pvz., seniausi vandenį primenantys piktogramos ženklai (𓈖, 𓈗) – čia bangos atvaizduotos kaip nutrūkusių linijų juostos, primenančios nuolatinį judėjimą. Egipto raštas neretai naudoja vertikalią liniją (|) hieroglifų atskyrimui, panašiai kaip sanskrito „danda“. Taip vienas brūkšnelis jungia žemišką gyvenimą ir šventąjį ritualą, perėjimus ir procesą tikrovėje. Senovės Egipto įkvėpta dekoratyvinė linija – sudaryta iš simbolinių motyvų, tokių kaip lotuso žiedai, papiruso raštai, saulės simboliai ir zigzagai, naudojant autentiškas Egipto spalvas: ochrą, turkį, lazuritą ir smėlio tonus.
Vidurio Amerikos uolų piešiniai (Maya, Aztec)
Majų piešiniuose ir glifų dekoduotėse linijose matyti laiko tėkmė – tarsi besikeičiantis kelias, virstantis kalendoriaus ženklu (pavyzdžiui, maža linija gali reikšti vieną dieną). Maža brūkšnelių eilutė („—“ ‒ „=“) sudaro skaičiavimo sistemą, kur dviem brūkšneliais ( = ) žymima penkios dienos, o taškas . – viena diena. Taigi majų piešiniuose linija tampa laiko atskaita: kelias, susidedantis iš dienų, nuveda nuo vieno saulės ciklo iki kito.
Indijos sanskrito brāhmī (ब्राह्मी) ženklai
Senuosiuose Indijos raštuose kiekviena raidė – tai tarsi segmentuota atkarpa, krypties vektorius. Pavyzdžiui, brāhmī raštas, naudojamas apie II a. pr. m. e., įrašant sutras ir karalių įsakymus. Stati linija (|) sanskrite vadinama „danda“ – tai vertybių ribair kelią rodantis strypas, skiriantis vieną žodinę mintį nuo kitos. Viena linija perteikia kryptį – nuo dvasinio prado hierarchijos iki paprasčiausio minčių žymėjimo. Linijiniai ženklai, įkvėpti senovės Indijos Brāhmī rašto – minimalistiniai, spalvoti, su šventinės kaligrafijos dvasia.
2. Linija kaip laukas
– Aborigenų australiečių uolų piešiniai
Australijos seniausi piešiniai – tai erdvės tapatybė, kurią sudaro ne atskiros figūros, bet ištisos tarpusavyje susijusios linijos, primenančios upes, migracijos kelius ir genčių protėvių judėjimus. Kiekvienas potėpis plokštumoje – tai lyg laukas, kuriame įrašytos pasakojamos istorijos. Aborigenų tradicijoje sritis (field) – tai ne tik žemė po kojomis, bet ir dvasinis reljefas, vietos galią sauganti tinklo linijų sistema.
– Afrikos Adinkra (Gana)
Ganos simbolių tradicijoje, pietų Ganoje, piešiamos kaip dekoruotos linijos ir kaip dvasinės sąsajos. Adinkra ornamentai, pvz., “Duafe”, medinių šukų siluete yra lygiagrečios linijos. Tai primena tam tikrų lyčių vaidmenų persipynimą, einantį nuo kartos prie kartos. Toks laukas – tai socialiniai santykiai, kur linijos apibrėžia ribą tarp „aš“ ir „kiti“, bet kartu ir jungia.
Duafe simbolis – medinės šukos. Auksinės Duafe šukos, senovės Ganos saulė. Simbolizuoja moteriškumą ir dvasinę pusiausvyrą.
– Keltų knygos – „Kells“ (Airija)
Senovės Airijos „Book of Kells“ meniniai raštai supinti sudėtingomis pynėmis (interlacing patterns), kurių pagrindą sudaro nuolatinės, sekančios viena kitos linijos. Čia viena linija – lyg vingis, kuris kuria erdvės lauką, lyg metaforinę medžiagą, dvasinius tekstus. Keltų knygose ornamentas atskleidžia realybės daugiasluoksniškumą – kiekviena linija vienu metu yra pati sau gija ir jungtis į išraiškingesnį audinį.
3. Linija kaip atkarpa
– Viduramžių marginalia (Europa)
Archajiški rankraščiai marginalijų kraštinės (lat. marginalia) – tai atskiros linijos. Brūkšniai rankraščių paraštėse reiškia papildomas pastabas, tarsi atkarpas, skiriančias svarbią mintį, bet kartu nurodančias, kad jos susijusios. Viduramžių kopijavimo meistrai naudojo vertikalią brūkšnio atkarpą (|), kad pažymėtų punktą ar siūlymą, tarsi nukreiptų skaitytojo žvilgsnį į kitą vietą.
– Japonų kaligrafija (書 shūfuda)
Japonų kaligrafijoje (書道, shodō) viena plona atkarpa – tai linija ir nubraukta linija reiškia vienkartinę kaipchi išraišką. Atskirai nubraukta atkarpa (一 ippon) gali reikšti „vienybę“, supaprastintą nuostatą ir priminimą: „visi einame per tą pačią liniją“.
– Slaviškieji runiški ženklai (Rusija, Baltijos valstybės)
Senovės slavų runų (курсіва, kursyva) raštuose atskiros atkarpos primena runos fragmentą, kuriame užkoduota vienas ar keli skaičiai, dievybės ar gamtos jėgos. Kiekviena tokia kryptinė linija, runa – tai unikali atkarpa, simbolizuojanti troškimą, apsaugą ar pranašystę.
4. Lygiagrečios linijos – dviejų kelių susiliejimas
Hebrajų raštas (עם)
Hebrajų kalboje vertikalių brūkšnių gretinimas (||||) reiškia raidžių atskyrimą ir koduotų brūkšnelių svarbą. Tora (תורה) vertime linijos vubraukto lygiagrečia tvarka, kad skaitytojas suprastų, jog tekstas suskaidytas, bet sieloje tęsiasi be pertrūkio. Dvi lygiagrečios linijos (||) hebrajiškoje ikonografijoje – tai tarsi du keliai, vedantys ta pačia kryptimi: nuo Dievo pažinimo link laisvės.
Peru inkų Nazca linijos
Pietų Amerikos esančios milžiniškos Nazca linijos – tai tiesūs, lygiagretūs keliai, vingiuojantys dykumomis. Jų tikslas ritualinis, fiziologinis, astronominis – tarsi nematerialus kelias, vedantis į šventąsias vietas. Lygiagrečios linijos tarsi stebėtojo ir dievų tiltas, primenantis, kad Žemė aprašyta ne tik tekstuose, bet ir erdvėse.
Tibetiečių mandalos
Tibeto budistų mandalose sutinkame lygiagrečių linijų ratą. Simbolinės lotoso žiedo šakos ar spinduliai atskiria kelis koncentrinius ratus. Tai estetiška ir religinė praktika. Vienodai nutolę lygiagretūs ratai, vadinami „bedugniais sluoksniais“ žymi meditatyvų kelią nuo išorės link vidinio šventojo taško. Lygiagrečios linijos mandaloje – tai nubrėžti keliai, vedantys į šventąją „tuštumą“, „kiekvienas kelias – esminė visumos dalis.“
Šumerų piešiniai
Senovės Mezopotamija klestėjo po šumerų tūkstantmetį gyvavusios civilizacijos, jų raštuose brūkšneliai (𒀸 𒀹) atrodė tarsi kauburėliai. Ant kauburių primenančių linijų dėliojosi piktogramos, rodydamos dovanas dievams, kareivius, prekinius mainus – linijos visada vedė prie hierarchijos. Nuo žemės ūkio, pro miesto šventyklą iki karalių rūmų. Šios lygiagrečios atkarpos simbolizavo kelią, kuriuo tiekama valstybės gerovė – fizinė: kviečiai, medus ir dvasinė: liaudies psalmės, moterų dainos.
5. Linijos kultūrinės variacijos: ženklų ir raštų atspindžiai
Australų aborigenų “Dot Painting” ir linijos
Aborigenų “Dot Painting”, taškuotosios tapybos stiliuje taškai jungiasi į linijas (pathways), vaizduodami protėvių (Ancestral Being) keliones. Tjukuritja piešiniuose centriniai apskritimai, susitikimų vietos jungiasi į juostas, primindami gyvą „maršrutą“, vedantį per teritoriją. Lygiagrečios linijos simbolizuoja dvi atskiras, bet drauge egzistuojančias sroves. Vyrų ir moterų ceremoniją arba dvi kartu besikeičiančias metų laiko stichijas.
Japonų karesansin “Sumi-e” kaligrafija
Japonų “sumi-e” – tai juodo rašalo žaidimas, kur laisvos potėpio linijos sudaro plokštumą, o ištisinė juoda linija – vanduo. Lygiagretė (平行線, heikōsen) simbolizuoja horizontą, kai „žemė susisiekia su dangumi“. Viena lygiagretė – tai nuolatinis dialogas – „šiuo metu“ ir „kitą akimirką“. Japonų vieno potėpio linijos – tqai kūno ir dvasios susijungimas. Linija virsta buvimu, tuo pačiu praeitimi ir ateitimi.
Inuitų eskimai – piešiniai ant akmens ir kaulo
Šiaurės Kanados inuitų tradicijoje piešiniai ant uolienų – vienas ilgas brūkšnys, rodantis gyvūnų migracijos kryptis. Šios linijos – tarsi gyvūno žingsnis po žingsnio palikti takai. Kai linijos lygiagrečios, rodo ne vienos šeimos, o kelių šeimų ar genties sutartą maršrutą – atstumo dalinimąsi. Kelionės turi vieną tikslą: ieškojimas maisto: banginių, ruonių, žuvų.
Majų ir Aztec kolektyvinė kūryba
Mayan košeriniai Tzolkin, Haab kalendoriuose okultinės brėžinio linijos kartojamos lygiagrečiai. Tai skiriasi nuo tradicinės skaičiavimo sistemos. Taškai ir brūkšneliai – ritualo trukmė. Majai ir actekai žinojo: kai kelios linijos eina lygiagrečiai ir baigiasi dviejų „skaičiaus“ ženklų seka kiekvienam periodui iš to susidaro ratas – tarsi ritualas, kur šaukiami dievai.
6. Lygiagrečios linijos – prasmė ir metafora
Pusiausvyra ir dvikryptis judėjimas
– Graikų geometrijoje vienodu atstumu nutolusios dvi lygiagrečios linijos, einančios nuo taško, reiškia idealų darnų dualumą. Pavyzdžiui, „yi“ pradas Kinijoje (陰 yin indikuoja pasyvumą), „yang“ veikiantis pradas sukuria harmoningą poliarumą. Dvikryptis judėjimas primena, kad du vientisos kontūrinės idėjos visada yra susietos ir nesikryžiuos.
Prieštaravimai, atskirtis ir suartėjimas
– Egipto hieroglifų tradicijoje lygiagrečios linijos gali žymėti upės krantus, dvi šonines linijas. Tai – akimirka „nuo“ ir „iki“ kaip susitikimo geometrija. Upė skiria, bet kartu jungia.
Sąsajos, tiltas tarp dimensijų
– Šumerų ir Babilonijos civilizacijose lygiagrečios atkarpos žymėjo kalendoriuje atkarpas nuo iki. Šitaip dvi linijos tapdavo laiko vartais: viena linija link šventyklos, kita – link miesto. Lygiagrečios linijos suteikdavo prasminį dviašį, per kurį ritualinė procesija keliaudavo tarp požemio ir dangaus.
Du pasauliai, vienas moralinis spindulys
– Indijos tantrinė menų tradicija braižant mandalas naudoja lygiagrečius spindulius, kad perteiktų dangaus ir žemės komunikaciją. Kaip du šalia einantys brūkšniai, jie yra tiltas tarp materialaus pasaulio ir dieviškosios būties – žemės ir dangaus energijos vienybės.
Prieštaravimų šokis
– Afrikos bantų ženklų, pavyzdžiui, Ndop drabužių raštai linijomis vaizduoja karalienės, šamano ar karaliaus kelią, kuriame daugybė lygiagrečių atkarpų sujungia skirtingas visuomenės dalis. Išoriškai tai atrodo kaip nekintanti, užtvirtinta struktūra, tačiau iš arti matosi, kad kiekviena atkarpa yra savarankiška, bet kartu dalis vieningos istorijos. Moters portretas, vilkinčios drabužiais, puoštais bantų kultūros ir Kuba Ndop simboliais
http://Lygiagrečioslinijosprasmėmetafora
7. Vaizdinė alegorija: „Lygiagrečių linijų slėnis“
Įsivaizduokite slėnį, kitą slėnį, paskui trečią. Kiekviename slėnyje teka atskira upė – jos vingiai primena vieną liniją. Bet viršumi skrenda paukščiai, kurie žiūri iš aukštai ir mato, kad visi slėniai jau surikiuoti savomis linijomis. Toks vaizdas – tai tarsi pasaulio visuma, kur kiekvienas kraštovaizdis turi savo liniją. Bet visos jos lygiagrečiai eina per žemę, nesusipainioja.
8. Parabsoliutinė prasmė: linija tarp „turiu“ ir „būsiu“
Linija, kurią mes brėžiame savo gyvenime, primena, jog kiekvienas kelias – tai valia. Senovės Romos kelrodžiai (milijariai) reikšdavo: „Hinc iter est…” – „Nuo čia kelias veda…“, „čia prasideda kelionė“. Ir tikrai: kiekviena nauja atkarpa, sukurta vienu potėpiu – tai kvietimas gyventi toliau. Lygiagrečios linijos, vedančios į išorę ir vidų, rodo, kad esame dvigubi. Fizinės, dvasinės bei simbolinės mito kelionės dalyviai.
Parabsoliutinėprasmėlinijatarpturiuirbūsiu
Apibendrinimas
- Linija (kelias) – tai judėjimo, laiko ir dvasinio augimo ženklas. Nuo I Ching jǐn-jǎng linijų iki majų skaičiavimo brūkšnių.
- Linija (laukas) – tai erdvės audinys, kuriame glūdi bendruomenės, genties ar net visos civilizacijos pasakojimai: nuo aborigenų uolienų piešinių iki keltų pynių.
- Linija (atkarpa) – tai fragmentas, kuriame gali tilpti vienas kūrinys, vienas žodis ar vienas ritualas. Įrašas Japonijoje, runos įtvirtinimas, šumerų brūkšnelių eilutė.
- Lygiagrečios linijos – tai dvikryptė sąveika tarp prieštaravimų: vyras–moteris, žemė–dangaus. Ir tiltai tarp dimensijų – materialios–dvasinės, didžiosios–mažosios pasąmonės. Keliai eina šalia, bet veda į tą pačią kryptį.
Nuo visų pasaulio tautų raštų iki dangiškos erdvės piešinių – linija lieka paprasčiausia ir kartu giliausia metafora. Ji skirsto, jungia ir kviečia judėti pirmyn, kol palieka savo ženklą amžinybėje. Taigi, kai matysite vieną brūkšnį ar dvi lygiagrečias linijas, prisiminkite: tai kelias į žemės motinos gelmes, dvasinį pasaulį, kuriame klesti ir jus supa tikrovė. Juk visa tai slypi vienoje paprastoje, nepaprastai turtingoje linijoje.
Cituojant: Šeškauskaitė, Daiva. Linija. https://daivaseskauskaite.lt/2025/06/04/linija/
Line
The use of lines varies across cultures, serving as much more than simple graphical markers. For example, in Aboriginal Australian rock art, lines represent interconnected paths of migration and ancestral movement, forming spiritual networks. In Ghana, lines in Adinkra symbols represent spiritual connections within social structures. Similarly, Celtic art weaves complex, interlocking lines, symbolizing spiritual texts and connections. Lines are not just geometric; they are cultural, representing metaphorical paths, divisions, connections, and stories relevant to each culture’s history and beliefs.
Line – is one of the oldest and simplest symbols that humanity began using to mark space, direction, and sequence. It is like the very first primordial fan, allowing one to distinguish “here” and “there,” “before” and “after,” “earlier” and “later.” The moment a person first scratched a direction into a rock or sketched on the ground, a line was born – a symbol capable of signifying multiple things at once, layers, and a longer story.
1. Line as a path
Chinese three-cosmic-letters script (卦 guà)
In the Chinese I Ching (易經) texts, lines (solid or yin-yang) are not just any lines but the recorded “journey” of nature’s dynamics. One unbroken – yang (⚊), the other broken – yin (⚋). From these long graphic strokes, six-line “hexagrams” (卦) are formed, which describe the laws of the universe – changes, movement from one stage to the next. Thus, in the Chinese tradition, the line not only evokes a path but also the constant “pulsation” of the cosmos: an unbroken column signifies action, an active impulse of the “journey”; a broken line – passivity, waiting, and a pause for renewal.
Indian Sanskrit brāhmī (ब्राह्मी) symbols
In the ancient Indian scripts, each letter is like a segmented segment, a vector of direction. For example, the brāhmī script, used around the 2nd century BCE to record sutras and royal decrees. The simple vertical line (|), called “danda” in Sanskrit, represents both a boundary of values and a rod pointing the way, separating one verbal thought from another. From this “danda,” alphabets began to understand that a single line in distinctions conveys direction – from the hierarchy of the spiritual principle to the mere marking of thoughts.
Ancient Egyptian hieroglyphs (𓄿 𓏏 𓊖)
The Egyptians used lines in drawings to show ancient processions, the descending currents of the Nile, and the steps leading pharaohs to their tombs. For example, the oldest pictogrammatic signs resembling water (𓈖, 𓈗) depict waves as broken-line bands, evoking constant movement. Egyptian script often uses a vertical line (|) to separate hieroglyphs, similar to the Sanskrit “danda.” In this way, a simple dashed analogy connects earthly life and sacred ritual, marking transitions and processes in reality.
Mesoamerican rock drawings (Maya, Aztec)
In Mayan drawings and the decoded glyphs, lines serve as markers of the inevitable flow of time – like a changing road turning into a calendar sign (e.g., a short line could denote one day). A short sequence of dashes (“—” → “=”) formed their counting system, where two dashes (=) represented five days, and a dot – one day. Thus, in the Mayan context, the line becomes a temporal count: a road made up of days leading from one solar cycle to the next.
2. Line as a field
– Australian Aboriginal rock art
Australia’s oldest drawings represent spatial identity, composed not of separate figures but continuous, interconnected lines reminiscent of rivers, migration routes, and ancestral movements. Each stroke on the plane is like a field where stories are written. In Aboriginal tradition, a “field” is not only the land underfoot but also a spiritual relief, a network of lines safeguarding the power of place.
– African Adinkra (Ghana)
In Ghana’s symbol tradition (especially among the Adinkra symbols of southern Ghana), the lines within a network reveal not only decorative elements but spiritual connections. In the Adinkra ornament group, for example “Duafe” (wooden comb silhouette), there can be a foreground of parallel lines – reminding one of the intertwining of certain gender roles, stretching from generation to generation. Such a field is a polygon of social relations where lines define the boundary between “self” and “others” yet simultaneously connect them.
– Celtic Book of Kells (Ireland)
The ancient Irish Book of Kells’s artistic patterns are woven with complex interlacing, based on continuous lines following one another. Here a single line is like a winding path creating a field of space, like a metaphorical material in which spiritual texts are sown. In Celtic manuscripts, such ornamentation reveals the multilayered nature of reality – each line is simultaneously a self-directing thread and a connection to a broader fabric of fields.
3. Line as a segment
– Medieval scholastic manuscripts (Europe)
Archaisic manuscripts and scholastic marginalia (Latin marginalia) feature isolated lines guiding the eye through the action of the text. Reader’s marks, dashes, and small graphics in the margins denote additional notes, like segments that separate one important idea from another while indicating their relatedness. Medieval scribes used a vertical dash (|) to mark a point or suggestion requiring further commentary, as if directing the reader’s gaze to another location.
– Japanese rural calligraphy (書 shūfuda)
In Japanese calligraphy (書道, shodō), a single thin, suddenly forceful segment is not just a simple line but a one-time proclamation: a line drawn abruptly expresses a unique katsu exclamation, a shout, or an eye-catching moment. An isolated dash (一 ippon) can mean “unity,” a simplified stance and reminder: “we all go along the same line.”
– Slavic runic symbols (Russia, Baltic states)
In ancient Slavic runic (курсіва, kursiva) scripts, individual segments resemble fragments of a rune, encoding one or several numbers, deities, or forces of nature. Each such directional line (one’s personal rune) is a unique segment symbolizing desire, protection, or prophecy. In Eastern European runes, postcards, and manuscript drawings, a densely applied segment sometimes serves as a rhythmic way to encourage the spirit or awaken nature’s power, reminding of daily ritual.
4. Parallel lines – the merging of two paths or a stream of currents
Hebrew script (עם)
In Hebrew, the juxtaposition of vertical strokes (||||) can signify not only the separation of letters but also encode the importance of those dashes – for example, in the Torah (תורה), at certain places lines are broken in a parallel order so the reader understands that the text is physically divided, yet in the soul it continues uninterrupted. Two parallel lines (||) in Hebrew iconography are like two roads leading in the same direction: from knowledge of God toward freedom.
Peruvian Inca Nazca Lines (jungle)
The gigantic Nazca Lines in the jungles of South America are straight, almost perfectly parallel paths etched in the desert. Their purpose could have been ritualistic or astronomical, but the forms – countless identical, parallel segments – speak of a desire to create an immaterial “raised field carpet” leading to sacred places. There, parallel lines are like a bridge between onlooker and gods, reminding that the Earth can be described not only by texts but by spaces themselves, laid out in a web of lines.
Tibetan mandalas
In Tibetan Buddhist mandalas, one often finds many repeated, parallel lines forming concentric rings. For instance, the symbolic lotus-petal spokes or rays separate several concentric layers while maintaining parallelism from the center’s radius. This is not only decorative but a religious practice: uniformly distanced “limitless layers” mark the meditator’s path from the outer sphere of sin toward the inner sacred point. Parallel lines in a mandala are drawn roads leading to the sacred “emptiness,” yet they all look alike, as if saying: “Each path is an essential part of the whole.”
Sumerian cave “weaving” drawings
Ancient Mesopotamia thrived on the millennial Sumerian civilization, whose scripts used dashes (𒀸 𒀹) that looked like little mounds in grouped arrays. On these mound-like lines were arranged pictograms indicating offerings to gods, soldiers, trade exchanges – but most importantly, those parallel lines always led to hierarchy: from agriculture through the city temple to the king’s palace. Those parallel segments symbolize the path along which the state’s fruits flow – physical (grain, honey) and spiritual (people’s psalms, women’s sea songs).
Parallellinesthemergingoftwopathsorastreamofcurrents
5. Cultural variations of lines: reflections of signs and scripts
5.1. Australian Aboriginal “Dot Painting” and line networks
In the Aboriginal “Dot Painting” style, dots are frequently connected by line pathways, depicting the journeys of Ancestral Beings. Look at the Tjukuritja drawings: central circles (meeting places, camps) are linked by bands of lines, evoking not a static picture, but a living “route” traversing territory. In this tradition, parallel lines (between two “dot formations”) symbolize two separate but coexisting currents: men’s and women’s ceremonial paths or two simultaneously shifting seasonal forces.
5.2. Japanese karesansui “Sumi-e” calligraphy
Japanese “sumi-e” is a play of black ink on paper, where free brushstroke lines flow across the surface, and a single continuous, deep black line is not a motionless trace but a dynamic imprint of a water splash. The left-aligned parallel (平行線, heikōsen) often symbolizes the horizon, “earth meeting sky.” Thus, a single parallel line is a constant present-state dialogue – “in this moment” and “in the next.” Japanese gentle but consistent lines believe that through one stroke, body and spirit converge on the same path: the line becomes being, simultaneously past and future.
5.3. Inuit Eskimo carvings on rock and bone
In northern Canada’s Inuit tradition, rock carvings often leave just one long dash indicating an animal’s migration route. These lines are like step-by-step tracks left by animals, which can span a few spans in length or stretch for kilometers. When lines become parallel, they indicate not just one family but several families or an entire tribe’s agreed route – a sharing of distance, though all journeys together pursue a single goal: the food source of the sea ice (seals, whales, or walrus).
5.4. Mayan and Aztec collective creations
Mayan ceremonial calendars (Tzolkin, Haab) use a natural hollow, but occult drawing lines are repeated as parallel rows, changing rapidly from the traditional counting system (dots and dashes) – here the entire group counts the duration of the ritual. Both the Mayans and the Aztecs knew: when several lines go in parallel and end in a sequence of two “number” signs (for each period), from that emerges a powerful field of radiation – like a ritual calling the gods.
Culturalvariationsoflinesreflectionsofsignsandscripts
6. Parallel lines – meaning and metaphor
Balance and bidirectional movement
In Greek geometry, two parallel lines that never meet but remain at a constant distance signify an ideal harmonious duality: for example, the “yin” principle in China (陰 yin indicates passivity) and the “yang” active principle create a harmonious polarity. Bidirectional movement reminds us that two identical contours of an idea are always connected and never stray into isolated directions.
Contradictions, separation, and convergence
In Egyptian hieroglyph tradition, parallel lines can designate riverbanks (the two lateral lines of a current), representing the geometry of “separated” and “inextricably united” meeting: the river divides yet also unites; for the first could fragment the community, but without the second there would be no flow.
Connections – a bridge between dimensions
In Sumerian and Babylonian civilizations, parallel segments (adjacent dashes) marked calendar omissions – thereby two lines became gates of time: one side toward the temple, the other toward the city. Parallel lines provided a semantic axis along which a ritual procession traveled between the underworld and the sky.
Two worlds, one moral beam
In the Indian Tantric art tradition, drawing mandalas uses parallel rays to convey communication between heaven and earth. Like two dashes walking side by side, they form a bridge between the material world and divine being – the unity of “earth” and “heaven” energies.
Dance of contradictions
In African Bantu symbols (for example, Ndop cloth patterns), lines depict the path of a queen, shaman, or king, where a multitude of parallel segments connect various parts of society. Outwardly it appears as an unchanging, fortified structure, but up close one sees that each segment is autonomous yet also part of a single story.
Parallellinesmeaningandmetaphor
7. Visual allegory: “Valley of Parallel Lines”
Imagine a valley, then another valley, then a third. In each valley flows a separate river – its meanders resembling a single line. But from above, the birds see that all the valleys are already aligned in their own lines, like a carefully arranged collection of oil, water, and wood shavings on kitchen shelves. This image is like the totality of the world, where every landscape (and therefore culture) has its own line, but all of them run parallel through the earth’s radar screen, never confused yet certainly familiar to one another.
8. The Parabsolut meaning: the line between “I have” and “I will be”
The line we ourselves draw in our life reminds us that every path is a matter of will. Ancient Roman milestones (milestones) on the road indicated by the bard’s glass said: “hinc iter” – “from here begins the journey.” And indeed: each new segment (created with a single stroke) is an invitation to live intensely onward. Parallel lines, leading us externally and internally, show that we are dual in ourselves – both participants in a physical journey and spectators of the mythic spiritual journey.
TheParabsolutmeaningthelinebetweenIhaveandIwillbe
Summary
Line as a core symbolic motif—whether as path, boundary, cosmic axis, decorative grid, or ritual demarcation—across different cultures and historical periods. Together they provide a comprehensive starting point for anyone seeking detailed, cross-cultural scholarship on the significance of the line in human societies.
• Line (path) – a sign of movement, time, and spiritual growth: from I Ching yin-yang lines to Mayan counting dashes.
• Line (field) – a fabric of space in which the narratives of communities, tribes, or entire civilizations lie: from Aboriginal rock art to Celtic interlaced manuscripts.
• Line (segment) – a fragment in which one work, one word, or one ritual can fit: the tōkazashi inscription in Japan, a rune’s implantation in the East, a Sumerian dash sequence in cuneiform tablets.
• Parallel lines – dual interaction between contradictions (living room – barrier, man – woman, earth – sky) and bridges between dimensions (material – spiritual, great – small subconscious), emphasizing that we never avoid paths that run side by side yet lead in the same direction.
From the scripts of all the world’s peoples to celestial drawings – the line remains the simplest and yet the deepest metaphor: it divides, connects, rests in the field, and calls to move forward, until it ultimately leaves its mark in eternity. So, the next time you see a single dash or two parallel lines, remember: it could be the path into the earth’s depths, a spiritual trench, or a field where kosher reality flourishes around you – after all, all of this lies in one simple but extraordinarily rich line.
References
1. Geertz, Clifford. (1973). The Interpretation of Cultures: Selected Essays. Basic Books.
2. Douglas, Mary. (1970). Natural Symbols: Explorations in Cosmology. Barrie & Rockliff; Cresset Press.
3. Douglas, Mary (Ed.). (1973). Rules and Meanings: The Anthropology of Everyday Knowledge. Penguin Books.
4. Turner, Victor. (1967). The Forest of Symbols: Aspects of Ndembu Ritual. Cornell University Press.
5. Turner, Victor. (1974). Dramas, Fields and Metaphors: Symbolic Action in Human Society. Cornell University Press.
6. Washburn, Dorothy K., & Crowe, Donald W. (1988). Symmetries of Culture: Theory and Practice of Plane Pattern Analysis. University of Washington Press; Dover Publications.
7. Gerdes, Paulus. (1999). Geometry From Africa: Mathematical and Educational Explorations. Mathematical Association of America.
8. Holm, Bill. (1965). Northwest Coast Indian Art: An Analysis of Form. University of Washington Press.
9. Asante, Molefi Kete, & Mazama, Ama (Eds.). (2008). Encyclopedia of African Religion. SAGE Publications.
10. Gaskins, Nettrice R. (2016). “The African Cosmogram Matrix in Contemporary Art and Culture.” In Black Theology: An International Journal, 14(1), 5–20.
11. Luyaluka, Kiatezua Lubanzadio. (2017). “The Spiral as the Basic Semiotic of the Kongo Religion, the Bukongo.” In Journal of Black Studies, 48(7), 627–646.
12. Long, Richard. (1967). “A Line Made by Walking.”
13. Eliade, Mircea. (1969). The Sacred and the Profane: The Nature of Religion. Harcourt Brace & World.
14. Barthes, Roland. (1957). Mythologies. Les Lettres nouvelles.
15. Lévi-Strauss, Claude. (1963). Structural Anthropology. Basic Books.
16. Eliade, Mircea. (1959). Patterns in Comparative Religion. Meridian.
17. Turner, Victor. (1969). Liminality and Communitas.
18. Washburn, Dorothy K., & Crowe, Donald W. (1988). Symmetries of Culture: Theory and Practice of Plane Pattern Analysis.
19. Gerdes, Paulus. (1999). Geometry From Africa: Mathematical and Educational Explorations.
Citation: Šeškauskaitė, Daiva. Line. https://daivaseskauskaite.lt/2025/06/04/linija/
Dr. Daiva Šeškauskaitė– antropologė, etnologijos mokslų daktarė, kultūros tyrėja, tirianti tradicinę pasaulėžiūrą, nematerialųjį paveldą, apeigų kultūrą.
0000-0002-6382-9276
Scopus Author ID: 6507244164
ResearcherID rid49203
