Vėlinės. Ilgės. Dagotuvės. Sambariai

dr. Daiva Šeškauskaitė

Lietuvių liaudis papročiuose per ilgus amžius išlaikė nekrokulto tikėjimus. Protėviai savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose, griautiniuose, degintiniuose, plokštiniuose, krūsniniuose. Apie prieš 1000 metų prieš Kr. paplito kūnų deginimas. Įsigalėjo Sovijaus kultas. Sovijus pradėjo nekrokulto erą. Sudeginus kūną, vėlė lengviau atsiskiria, lengviau palieka šį pasaulį ir padeda gyviesiems pagerinti jų gerovę, gyvenimą, derlių, vaisingumą. Deginant kunigaikštį Kęstutį įvykęs stebuklas: žemėje prasivėręs plyšys ir prarijęs pelenus.

Vėlė nemirtinga, einanti į sodą ar lekianti ant žirgo. Sode jos laukė vėlių vartai ir vėlių suolas. Vėlei reikia įlipti į dausų kalną, perplaukti upę, o keltininkui duoti monetų. Vėlė pradžioje gyvena žemėje, ją mindo, vėliau medyje. Kai medis nudžiūna, išskrenda paukščiu. Įsikūnijusi į paukštį vėlė tampa siela ir grįžta į motinos įsčias.

Lietuvių kalendorinėse šventėse visuomet pagerbiamos vėlės. Žodžio ieškoti nereikėjo. Vėlė, Velnias, Vėlinas, Veliuona – visa tai buvo mirusiųjų globa, dievybės. Velnias, Vėlinas – mirusiųjų dievas, kūrėjas, Veliuona jo žmona. Per apeigas prisimenant vėles, protėvius, jiems aukojant, tikima, kad vėlės padės gyviesiems. Jie kaip dievai gali padėti. Rudenį, po derliaus nuėmimo vykdavo Atminai, Sambariai, Dagotuvės, Ilgės. Dėkodavo dievams ir vėlėms už gerą derlių. Tai buvo svarbiausias motyvas Vėlines paskelbti rudenį. Krikščionybė derinosi prie pagonių pagal jų papročius, kad greičiau pakrikštyti. 1777 m. Jokūbas Langė mini Žemlika, Vėlinės – pagoniška šventė, švenčiama spalio mėnesį, kai būdavo dedamo aukos vėlėms. Gothardas Fridrichas Stenderis 1761 metais išleido Latvių kalbos gramatiką, kur pateikiami mitologiniai duomenys, dažniausiai perimti iš Jokūbo Langės žodyno, kiek papildant, pridedant naujų, iš gyvosios tradicijos paimtų pasakojimų.

Vėlines kaip mirusiųjų dieną Lietuvoje įvedė krikščionybė.

Veikale „Vilniaus Jėzuitų akademinės kolegijos ganytojiškos veiklos dienoraštis“, 1771-1773, rašoma apie apeigą „Kėlimai stalų“, t. y. „Stalų iškilmės“, kai maitinos vėlės. Įprasta malda pakviečiamos vėlės į puotą: pirmąjį kąsnį meta po stalu ar ant stalo, išpila pirmąjį šaukštą kiekvieno patiekalo ar pirmąjį gurkšnį iš kiekvienos taurės. Jai tai paniekina, tai gali atsitikti didelės nelaimės.  Į mirusiųjų kapus dėdavo gėrimo ir valgio sieloms pasistiprinti, kiti nešdavo maisto prie mirusiųjų kapų. Apeigos Ritimey „ritimai“, kai permaldavimo auka buvo skiriama mirus tėvui – jautis, mirus motinai – karvė, o mirus šeimos sūnui ar dukteriai paprastai pjaunamas veršis ar avis. Nebūsią namuose ramybės, kol nebus atliekamos apeigos „ritimai“, nes mirusiųjų vėlės slankiojančios pakampėmis, kol nebus pasotintos. Prieš įvairiausias pagoniškas apeigas kovojo misionieriai. Kaip jie rašo: kasdien buvo rimtai kovojama, kad daugelyje namų buvo įveikta per 100 pagoniškų prietarų. Pelkių viduryje daug žmonių garbino didžiulį akmenį. Kiekvieną sekmadienį per jaunatį iš visur suplaukdavo daugybė žmonių, jį garbindavo arba jam nusilenkdavo, arba klaupdavosi, arba aukodavo duonos, vilnų, linų, pinigų. Dievybė buvo garbinama lazdomis, kurias jai palikdavo pagal įžadą ateidavo ligoniai dėl skaudamų kojų, dėl akių, dėl rankų stiprybės. Dedant aukas lydėdavo magiški šnibždėjimai arba paleistas suktukas. Buvo sušaukti trys šimtai žmonių, kurie gyvenę netoliese, atkalbėti nuo prietaringo bjaurumo, paraginti nuversti krikščioniškosios dorybės kliuvinį ir pašalinti nuo kelio, nustumiant į giliausią pelkę.

Akmens, geležies, žalvario amžiuje buvo šventi miškeliai, pilkapiai, kur palaidojus kūną ar pelenus urnoje, supildavo pilkapį. Pasodindavo medį, pastatydavo stogastulpį, statulą. Taip pilkapiai užaugdavo medžiais. Šventame miškelyje negalima buvo nulaužti šakos, šaudyti žvėrių, nes tai vėlių, dievų vieta. Kuršiai tik mirusiųjų šventės proga galėjo nušauti žvėrį. Žmonės gerbė šventus miškus. Krikščionio įėjimas reiškė išniekinimą. Senovės lietuviai, prūsai lankydavosi šventame miške, eidavo gydytis, prašyti pagalbos.

Įsigaliojus krikščionybei kalno simbolis išliko. Laidojo ant kalno. Pasodindavo medį. Medžiai išaugdavo. Vėlės gyvendavo medžiuose. Gėlių nesodindavo. Kapų prižiūrėjimas, sodinimas įsigaliojo kaip mada pokariu.

Ilgės kaip ir Atminai, Sambariai, Dagotuvės – spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje švenčiamas mirusiųjų paminėjimo šventa šventė. Nuėmę derlių atlikdavo iškilmingą aukojimą. Derliaus šventė, švenčiama kelias savaites. Jai pastatomi stalai, kepama duona, daromas trijų devynerių alus – imdavo devynias saujas įvairių pirmo pjovimo javų, kiekvieną saują padaliję į tris dalis, tas trejas devynerias saujeles pašventindavo (pasmilkydavo virš aukuro dūmų), javus iškuldavo, sumaišydavo su miežiais. Padarydavo alaus, atvesdavo įvairiausių gyvulių, kuriuose aukodavo. Garbino Perkūną, Veliuoną, Pikuolį, Patulą. Pirmą kąsnį paaukodavo Žemininkui, atsidėkodami už derliaus gausą ir kad sveikus išsaugojo, ir kad taip toliau išlaikytų. Po gausių vaišių pakviesdavo vėles į pirtį.

Kitą dieną garbino dievą Vaižgantą, kad turėtų linų ir kanapių. Aukščiausia mergina turėdama sterblės paplotėlius, stovėdama ant vienos kojos, prašydavo Vaižgantą, užauginti aukštus linus kaip ji, kad nereiktų nuogiems vaikščioti. Turėjo išgerti ąsotį alaus, paplotėlius išbarsto dievukams. Jei po aukojimo mergina tvirtai stovi, tikėjo, kad linai ir kanapės augs aukšti. Jei ne – tai liūdėdavo.

 Ilgės, Sambariai, Dagotuvės, Atminai – tai tos pačios šventės, švęstos spalio mėnesį ar lapkričio pradžioje. Tik terminas Ilgės buvo vartojamas duoklės prasme. Tai galėjo būti Ilgių diena parenkama kaip data duoklės atiduoti. Duoklę gauti reikėjo, kad turėtų ką duoti, o derliaus nuėmimas vyko rudenį. Tai atitiko lūkesčius. Pagonys arba senovės lietuviai, prūsai, Sambarių, Ilgių šventėje beveik pusę derliaus gėrybių aukodavo dievams, aišku ir kartu valgydami. Tai įsigaliojus krikščionybei buvo lengva susieti su duokle.

Krikščionybė įvedė duokles, sukonkretino datą. Tai buvo lengviau pripratinti paruošti atseikėtą derliaus, gyvulių dalį. Galima tvirtinti, kiek pagonys aukojo dievams tuo pačiu puotaudami, džiaugdamiesi, dėkodami, bendraudami už suteiktą gėrį, tiek liūdėdami privalėjo atiduoti bažnyčiai, jos tarnams. Krikščionybė neturėjo šventųjų. Kovodama su pagonybe, perprasdama pagonių garbinimą dievaičių, perėmė šį būdą. Būtent įvedus Visų šventų šventę popiežius priėmė visų kankinių dieną ir paskelbė pirmą šventąjį. Taip atsirado nukankintieji, stebuklus darantieji šventieji, kovoję prieš pagonis.

Kapai buvo šventos giraitės, kur palaidodavo urną ar pelenus. Dažnai buvo giminės pilkapis, kur laidojo giminė. Tuo laiku statydavo stogastulpius, kad surinkti kaulus ir juos įdėti į koplytėlę, pagerbiant vėlę. Todėl krikščionybė liepė griauti kultūros paminklus – stogastulpius. O kai senieji lietuviai vėl statė ir statė naujus, sugalvojo koplytėlėse liepti įkelti krikščionybės šventuosius.

Kas vyksta dabar: kapų prižiūrėjimas, augalų sodinimas – tai iš senovės atėjęs nekrokulto tęsinys, gerbimas protėvių, vėlių kaip dievų. Tik kai pagonys per prievartą pakrikštyti uždėjus baudas, mušant rykštėmis, žudant, niekinant, mokant didžiules baudas, vašku, tai patapę krikščionimis tapo fanatikais.

Bičių vaško žvakė buvo mirusiojo gerbimas, atsisveikinimas su juo. Palydėjus į kapus, nešdavo vaškinę žvakę. Tai žmogaus vėlės simbolis. Vaško žvakė buvo brangi, nes duoklę reikėjo mokėti vašku, o bitės priklausė dažniausiai ponui. Atmainuose – mirusiųjų minėjimo puotoje ant stalo prilipdė daugybę vaško žvakių savo tėvų, senelių, giminaičių vėlėms.

Per kalendorines ar šeimos šventes pagonys iš vaško nuliedavo gyvulių, žmonių figūrėles. Jas dėdavo ar degindavo ugnyje, prašydami sveikatos, laimingo gyvenimo, gyvuliams atsivesti sveikus prieauglius. Įvedus krikščionybę, vaško žvakes, figūrėles nešė ant altoriaus. Vėliaus uždraudė.

Aš atlieku apeigas ir pagerbimas protėvių vyksta visose šventėse.

Vėlinių laikas – tai susikaupimas, mirusiųjų pagerbimas. Atėjus į kapines gražu atnešti gyvas gėles, kurios žaliuos, vėliau nudžius. Vietoj dirbtinių žvakių – vaškinės. Mūsų tradicija yra karpiniai. Tai vaikams būtų galima pasiūlyti iškarpyti karpinį, norimą padėką savo mirusiam seneliui, močiutei Galima paklausti savęs. Kaip norėtum tu būti pagerbtas, kai mirsi? Kokias gėles, kokį antkapį, kokiame žemės gabalėlyje norėtum gulėti? Tada visai kitaip žiūrėsime į savo artimųjų kapus. Ar tikrai reikia tokių plotų mirusiajam? Ar Lietuva turi būti žuvusių, mirusių pagerbimo vietos? Ar visur turi būti kryžiai?

Išėjus į kitą gyvenimą gyvename kitame gyvenime. Šioje žemėje mes turėtume elgtis pagal gyvųjų tradicijas. Kuo mažiau kapinių, kuo daugiau deginti, kuo mažiau teršti žemę. Visi puikiai žino pasaką „Sigutė“, kurioje grįžęs brolis iš karo liepia raganai dėti ranką ant arklio – ji prilimpa, tada liepia dėti antrą – ji prilimpa. Taip prilimpa ir kojos. Brolis liepia lėkti žirgui ir išnešioti raganos kaulelius. Ir dabar, kai sniegas žvilga saulėje, žiba raganos kauleliai.

Ką tai reiškia? Kad ragana – mirusysis, o žibantis sniegas – protėviai, mirusiojo vėlė. Taip suprato gyvenimo prasmę mūsų protėviai: iš žemės atėjus nueiti į žemę pelenais.

Mada gausiai puošti kapus stiklinėmis žvakidėmis, dirbtinėmis gėlėmis atėjo iš Azijos.

Dirbtinės gėlės – tai nauja mada, lyg padėsianti gerbti savo mirusį artimą žiemos laikotarpiu. Žiemą gyvos gėlės nuvysta. Dirbtinėmis gėlėmis norima pagyvinti artimojo kapą. Gal geriau atnešti duonos kampą, bandelę, mėgstamą mirusiojo vaisių, o visa tai atskridęs paukštis sules. Atėjus lankyti būsite nustebintas, kad kažkas jūsų auką „suvalgė“. Geriau vaškinė žvakė, kurią uždegus pabūsite prie kapo tiek laiko, kiek ji degs, taip garbingai pagerbsite. Tai ir bus tikrai gražu ir sau, ir mirusiajam. Atnešti iš vaško nulipdžius figūrėlę mirusiajam, o sau skaudamos kūno vietos atvaizdą ar saulės formos kamuoliuką. Tai dviguba pagalba. Mirusiajam ir sau. Stiklinės žvakidės, dirbtinės gėlės – tai trąša mūsų žemei. Plastikas, sidabriniai popierėliai, blizgučiai – visa tai nukrenta į žemę, į mūsų motinos kūną.

Kažkada mano tėvelis pasakė: „Kai mirsiu, pasodinkite man pušį. Tegu ji auga“. Gaila, kad daugumoje kapinių medžius iškirto, o naujų medžių neleidžiama. Būtų medžiai, būtų kur vėlei atsitūpti.

Mes pasiduodame naujoms madoms, neklausdami ar tai gerai mums, mūsų aplinkai, mūsų tradicijoms. Mes save paniekiname. Kiekvieno mūsų širdyje išlikęs noras sodinti gyvas gėles? Kodėl? Juk seniau mirusieji ilsėjosi šventuose miškeliuose, vėliau kapinėse, kur mirusiajam buvo sodinami medžiai, dabar ant pliko lauko. Tai mūsų pasąmonėje, mūsų kraujyje, mūsų DNR įrašyta mirusįjį pagerbti atnešti gyvastį, gyvą augalą, gyvą gėlę, pasodinti gyvą medį. Mes sodiname tik gyvas lietuviškas gėles ir visai nesvarbu, kad jos nuvysta žiemą. Juk žiema – tai miego, ilsėjimosi stadija, medžių „apmirimas“, mirusiųjų gerbimo laikas.

Ant tėvelio kapo nešu vaškines žvakes. Artimieji atneša stiklines, paaiškindami, kad vaškinės žvakės ilgai nedega. Juk stiklinės žvakės taip pat ilgai nedega? Mama nori atnešti dirbtines, nes kiti taip daro. Kai atvažiuojame lankyti tėvelio kapo atskrenda suopis, klykdamas suka ratus virš mūsų.

Mūsų protėviai degino amžiną ugnį.

Kaune, prie Laisvės statulos dega amžinoji ugnis žuvusiems kariams. Tai pagarba žuvusiems.

Parašė straipsnių: 65

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Susiję įrašai

Įrašykite ieškomą raktažodį ir paspauskite "Enter", kad pradėti ieškoti. Paspauskite "ESC", kad uždaryti paiešką.

Grįžti į Viršų