Pasaulio pasidalinimas

Sėdi smėlio dėžėje šeši dideli dėdės. Kalbasi:

– Oi, gerai, paleidom virusiuką, – prašneko vienas iš kairės.

 

– Ką virusiuką? Pažiūrėk, nemažėja jų, – įsiterpė su žilų plaukų sruoga sėdintis ir paleido mašiną nuo smėlio kalno žemyn.

 

– Tai nieko. Paleisim stipresnį. Tuoj kojas užvers, – paėmęs riedančia mašiną stumtelėjo į priekį.

 

– Jau nupirkau Londone geriausius restoranus.

 

– O aš viešbučius. O tu pasidomėk tais sraigteliais. Mažom, tokiom kaip Lietuva. Žinai kiek ten visko reikia nupirkti? – su skrybėle mosikuodamas, lėtai dėliodamas žodžius kalbėjo rudų akių viruso misionierius.

 

– Dabar pats laikas mums įsitvirtinti. Be šautuvo, be pastatų griovimo, be konclagerių. Lengvai, paprastai. Koja kojon ir pasaulis mūsų. Ką tas Hitleris? Ką tas Stalinas? Jie neturėjo tokių technologijų, kokias turime mes – paėmęs grumstą pilku kostiumu dėvintis metė į vis dar riedančią mašiną.

 

– Mes tik papučiame karūnos dulkes ir visi kaip lapai krenta, – prakalbo brunetė.

 

– Kai gerai mūsų draugas sugalvojo?

 

– Tai juk mes finansavome?

 

– Jis tik vykdo. Na jo technologijas perka. Ir visiems reikia, sėdintiems tarp keturių sienų.

 

– Tai tęsim karantiną?

 

– Aišku. Juk maži skaičiai. Didinkite, didinkite. Ir skubėkite pigiai pirkti skruzdėlių kapitalą. Kad mes galėtume greičiau susižerti skruzdėlynus, – savo kalba besidžiaugdamas garbanotų plaukų vyriškis iš smėlio statė didesnį kalną mašinai važiuoti.

 

– Tai kiek ilgai tęsim karantinas? – brunetė pasitaisė baltą sijoną.

 

– Pirma užleisime trečią viruso bangą. Ir žiūrėsim. Gal iki kokių 25-ų, – pilko kostiumo savininkas iškasė tunelį supiltame smėlio kalne.

 

– Tas mažas valstybes reiktų bankrotinti. Supirkti įmones. Skruzdėlytes sukiršinti. Tai jie patys savo noru parduos, – mašina skrybėlėto rankose pervažiavo vabalą ir visu greičiau pasiekė smėlio kalną.

 

– O mes laisvi žemės gyventojai.

 

– Žinai, laikai keičiasi. Vienas mano pažįstamas buvo politinis kalinys. Oi, kentė vargšas. Ne vietoje pasisakė, ne vietoje vėliavą iškėlė. Tai murkdė jį visokiose kajutėse. O laikai pasikeitė. Ir tapo išlaisvintojas numeris pirmas. Politinis didvyris. Bet tik neilgai pagyveno. Sveikatėlė jau buvo ne kokia, o dar kažkas sąskaitas suvedinėjo.

 

– Ką tu nori tuo pasakyti? – pakreipęs galvą klausė rudakis.

 

– Kad mes laimėsime. Mes būsime išlaisvintojai. Toliau spausdinsime pinigus. Mes duosime visiems nustekentiems darbo. Jie lenks nugaras, nereiks galvoti apie išlaisvinimą. Jie bus laisvi mūsų rankose. Duok ožiui valdžią, tai ir ant galvos užlips, – savimi patenkintas porino su žilų plaukų sruoga.

 

– Supratau, – rudų akių vyriškis pradėjo statyti dar aukštesnę smėlio pilį.

 

– Ką jūs veikiate mūsų smėlio dėžėje? – šaukė atlėkę vaikai.

 

– Čia mūsų smėlis, – pareiškė mažiausias, – ir mūsų smėlio dėžė.

– Čia mūsų turtas, – tvirtu balsu pareiškė trečioji mergaitė, – žiūrėk, jie pastatė tokią didelę pilį. Mums jos visai nereikėjo. Čia buvo mūsų namai, mūsų parduotuvės, viešbučiai.

 

– Ir kino teatrai, – pridėjo mažiausias.

 

Nieko netarę didieji dėdės padavė vaikams mašiną, kojomis sumindžiojo pastatytą kalną. Nuleidę galvas įėjo į erdvius namus.

Parašė straipsnių: 70

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Susiję įrašai

Įrašykite ieškomą raktažodį ir paspauskite "Enter", kad pradėti ieškoti. Paspauskite "ESC", kad uždaryti paiešką.

Grįžti į Viršų