Perkūno šventyklos Vilniuje klausimas: šaltiniai, rekonstrukcijos ir interpretacijos
Vilniaus katedra Lietuvos istoriografijoje pristatoma kaip brandžios krikščioniškosios kultūros ir Apšvietos epochos architektūros kulminacija. Katedros lokalizacija buvusioje senojo lietuviškojo, dar vadinamo, baltiškojo kulto erdvėje kelia ilgalaikes diskusijas.
Hipotezė ar tikrovė?
Apie veikusią Perkūno šventyklą remiasi rašytiniais šaltiniais, archeologiniais duomenimis.
Šaltinių pobūdis ir patikimumo problema
Perkūno šventyklos Vilniuje aprašymai daugiausia siejami su kronikiniais tekstais, tarp jų – Bychovco kronika, Teodoro Narbuto ir kitais XVI–XVII a. šaltiniais. Pateikiama informacija laikoma retrospektyvia rekonstrukcija, kurioje susipina istorinė atmintis, ideologinė krikščionybės legitimizacija ir literatūrinė vaizduotė.
Pirminis tekstas iš Bychovco kronika (lietuviškame 1971 m. vertime), kuriame minimas Vilniaus pagoniškas kultas ir Perkūno šventvietė. Trumpas teksto fragmentas: „…ir toje vietoje, kur dabar stovi bažnyčia, buvo kūrenama amžinoji ugnis ir aukojama Perkūnui…“
Teodoro Narbuto tekstas.
Vilniaus Katedra, puikiausias Lietuvos krikščioniškosios Apšvietos paminklas, vertas detalaus tyrimo bendroje Lietuvos istorijoje, todėl šiame leidinyje pateikiame nemažai medžiagos šia tema; o kitą, mums žinomą, kuri netilpo tekste, sukaupę vienoje vietoje, pateikiame šiame priede tokiu būdu, kad vėliau kas nors galėtų pasinaudoti mūsų tyrimais ir, giliau pažvelgęs į medžiagą, gal dar kur nors užkapstytą, parašytų tikrai vertą dėmesio tos senovinės šventovės istoriją. Yra žinoma, kad toje vietoje, kur šiandien stovi Katedra, senais laikais buvo didelė stabmeldžių Perkūno šventykla, anksčiau citavau atrastą metraščio fragmentą apie ją. Šis gana neįžvalgiai ir netiksliai perteiktas aprašymas liudija kitų šį dalyką aiškinančių šaltinių tikroviškumą. Iš visko matyti, kad toji šventykla buvo erdvė, apjuosta 15 uolekčių aukščio, 150 uolekčių ilgio ir 100 uolekčių pločio akmens siena. Taigi iš tikrųjų buvo kaip savotiška pilaitė, dengianti šventąją vietą su jos aukurais, nišomis statuloms, šventais medžiais, žynių ir šios vietos apsaugos būstu. Iš padavimų taip pat žinoma, kad vyriausiojo žynio namas buvo prie pat bokšto, kuris yra ir šiandien; o nuo šiandieninės bažnyčios galinės sienos, neabejotinai stovinčios ant senosios šventyklos ribos sienos, nes po ja ligi šiol išliko nesugriauta koplytėlė, kurioje kadaise buvo laikomi šventieji šliužai, yra 150 uolekčių atstumas. Visa vidaus erdvė buvo užstatyta keistos simetrijos aukurais; jeigu tikėsime metraščio fragmentu, visa tai atitinka senovės prūsų ir kitų pagoniškų tautų šventyklų aprašymus. Buvo altana su Perkūno statula, prieš ją po truputį kilo maži aukurai aukoms deginti ypatingomis progomis ar tam tikru metu, o virš jų buvo iškilęs amžinosios ugnies aukuras. Tie aukurai jungdamiesi sudarė uždaras patalpas, tai yra patalpa buvo su skliautais, naudotais aukotojų būstams ir aukojimo reikmenims laikyti. Naudojant tuos vidinius ir šventyklą juosiančius mūrus buvo pastatyta pirmoji Vilniaus katedra. Iš seniausių padavimų žinome, kad ji buvo mūrinė, ją statyti pradėjo ir per kelis mėnesius baigė 1387 m., netrukus po to, kai buvo sugriautas Perkūno aukuras, ant kurio pamatų iškilo didysis altorius, vadinamas kanoniškuoju, tada buvęs atviro choro viduryje. (…) Ši bažnyčia stovėjo tik 12 metų, nes sudegė 1399 m. per didžiulį gaisrą, sunaikinusį visus Žemutinės pilies pastatus.
Naudojant tuos vidinius ir šventyklą juosiančius mūrus buvo pastatyta pirmoji Vilniaus katedra. Iš seniausių padavimų žinome, kad ji buvo mūrinė, ją statyti pradėjo ir per kelis mėnesius baigė 1387 m., netrukus po to, kai buvo sugriautas Perkūno aukuras, ant kurio pamatų iškilo didysis altorius, vadinamas kanoniškuoju, tada buvęs atviro choro viduryje. (…) Ši bažnyčia stovėjo tik 12 metų, nes sudegė 1399 m. per didžiulį gaisrą, sunaikinusį visus Žemutinės pilies pastatus. (Narbutas, BRMŠ)
Minimas metraščio fragmentas, apibūdinantis šventyklą kaip stačiakampę erdvę, juostą akmenine siena (apie 15 uolekčių aukščio), su vidine aukurų sistema, nišomis ir sakraliniais medžiais, struktūriškai atitinka bendresnius baltų religinių centrų aprašus.
Architektūrinės rekonstrukcijos galimybės
Remiantis pateiktu aprašymu, galima išskirti keletą pagrindinių šventyklos struktūrinių elementų:
Apsauginė siena – galimai ne tik fizinė, bet ir simbolinė riba tarp sakralinės ir profaninės erdvės.
Aukurai – išdėstyti „keistos simetrijos“ principu, galimai atspindinčiu ritualinę hierarchiją ar kosmologinę struktūrą.
Centrinė altana su Perkūno statula – indikacija antropomorfizuoto dievybės vaizdinio, nors tai nėra būdinga visiems baltų religiniams modeliams.
Amžinosios ugnies aukuras – paralelės su prūsų ir kitų indoeuropiečių tradicijomis.
Uždaros patalpos su skliautais – šis elementas kelia daugiausia abejonių, nes baltų šventvietės dažniausiai laikomos atviromis erdvėmis. Manau, tai vėlesnis architektūrinis „perinterpretavimas“.
Aprašyme minima „pilaitės“ metafora leidžia manyti, kad šventykla galėjo turėti ir gynybinių ar reprezentacinių funkcijų.
Santykis su krikščioniškąja architektūra
Po Lietuvos krikšto 1387 m., inicijuoto Jogaila, šventvietės transformacija į krikščionišką bažnyčią įgauna simbolinę reikšmę. Teiginys, kad pirmoji katedra pastatyta ant sugriautų Perkūno aukuro pamatų, atitinka plačiai Europoje paplitusią praktiką – naujo kulto įtvirtinimą ankstesnės religijos centre. Pirmoji mūrinė katedra, anot tradicijos, pastatyta per trumpą laiką ir sunaikinta 1399 m. gaisro metu, galėjo perimti dalį ankstesnės struktūros – tiesiogine – statybinės medžiagos, simboline prasme – erdvės sakralumas. Tai buvo sakralinio centro sunaikinimas, įteisinant krikščionybę.
Dalis krikščioniškų sakralinių objektų Lietuvoje įsikūrė ankstesnių religinių praktikų vietose, tačiau archeologiniai ir rašytiniai šaltiniai retai patvirtina tiesioginį architektūrinį tęstinumą tarp pagoniškų aukurų ir vėlesnių bažnytinių statinių.
Po 1387 m. senosios šventvietės sunaikintos ir kai kurios sukrikščionintos. Statė ant aukuro arba panaudojo buvusius aukurų akmenis sienoms, grindiniui. Daug krikščioniškų vietų perėmė senųjų šventviečių funkciją. Fiziškai sunku atskirti kur buvo aukuras ir kada ir kaip perstatė altorių.
Senosios Lietuvos bažnyčios stovi ant sugriautų šventyklų ir aukurų pamatų. Tai puikiai pastebima Merkinės, Kernavės, Šiluvos koplyčia, ir t. t.
Archeologiniai duomenys ir jų interpretacija
Archeologiniai tyrimai Vilniaus žemutinė pilis teritorijoje atskleidė įvairių laikotarpių kultūrinius sluoksnius. Monumentalių pagoniškos šventyklos liekanų, atitinkančių kronikų aprašymus, nėra identifikuota. Aptikti radiniai – degėsių sluoksniai, pavieniai konstrukciniai elementai, leidžia kalbėti apie intensyvią veiklą, ne rekonstruojamą šventyklos kompleksą. (Lietuvos archeologija)
Šventvietės
Šventvietės buvo: kalnai, miškai, akmenys, vanduo, daubos (Vaitkevičius). Didelė dalis šventviečių yra gamtinės prigimties, apeigos vykdavo gamtoje. Šventvietės susijusios su mirusiaisiais, vandeniu, ugnimi, medžiais.
Tacitas – pirmasis baltų religijos paminėjimas (I a.). Tacitus aprašo aisčius (Aestii) ir jų religinius papročius: motinos deivės garbinimą, gamtos kultą, ritualinį simbolizmą. Nors tiesiogiai nemini „saulės ar akmens kulto“, jis aprašo gamtos religiją, miškų sakralumą, „nematomus dievus“, garbinimą be šventyklų. (BRMŠ)
Petras Dusburgietis – Prūsijos religija (XIV a.) aprašo šventą ąžuolą Romuvoje, žynį (Kriwe), aukojimus, šventą ugnį, dievų atvaizdus. Pateikia vandens garbinimo praktikas. Vanduo kaip ritualinė, sakralinė erdvė: aukojimus prie vandens, šventas upes ir vietas, ritualinį elgesį gamtoje. Mini šventus akmenis, vietas, kur vyksta aukos. (BRMŠ)
Bychovco kronika – Lietuvos pagonybė (XVI a.) – Perkūno kultas šventos vietos ugnies tradicija. (BRMŠ)
Simon Grunau – Romuvos (Rykojoto) aprašymas (XVI a.) formavo „alko–ąžuolo“ vaizdinį: šventas ąžuolas, Perkūnas, Patrimpas, Patulas, amžina ugnis, žyniai. Mini šventus šaltinius, aukojimus prie vandens, dievų globojamas vietas. (BRMŠ)
Maciej Stryjkowski – Lietuvos ir Prūsijos religija (XVI a.) aprašo Perkūną, aukojimus, šventus miškus, stabmeldiškas vietas, saulės garbinimo pėdsakus, mėnulio reikšmę ritualuose, dangaus ženklų stebėjimą. (BRMŠ)
Jan Długosz – lietuvių religijos interpretacijos (XV a.) – lietuvių dievų sąrašai, Perkūnas kaip Jupiteris, ritualų aprašymai. Rašo apie „dangaus kūnų“ kultą, lietuviai aprašomi kaip gamtos reiškinių gerbėjai: saulė ir mėnulis interpretuojami kaip dievybės. (BRMŠ)
Baltų tikėjime, religijoje pagal Tacitą, Dusburgą, archeologijos tyrinėtojus – Saulė = kosminis principas, diskas, Teliavelio nukaltas ir įmestas į dangų, dangaus šviesa, mitologizuota. Mėnulis = cikliškas laiko ženklas, žemdirbystės ritmas, ritualinis kalendorius. Vanduo = ribinė / ritualinė erdvė, šventi šaltiniai, upės kaip ribos tarp pasaulių. Akmuo = stabilumo ir vietos žymuo, aukos vieta, „nekintamumo“ simbolis. (BRMŠ)
Šventviečių, šventyklų esmė – ritualinė, sakralinė, gamtos garbinimo, protėvių kulto vietos. Natūralus, ritualinis vieta, alkas. Prieš krikščionybės įvedimą šventa vieta, alka surandama klaidžiojant, ieškant. Šventvietei, šventyklai paskirta vieta pasireiškė garsais, gero jausmo buvimu. Šventa vieta turėjo turėti nepaprastą, gumbuotą, kitaip augantį ąžuolą ar kitą medį. Dažnai tokie medžiai augo su daug kamienų, suaugę vienas su kitu. , vėliau kur stovėjo aukuras, kūrenama ugnis aukure, gerbiant medį kaip šventumo simbolį, pilant ar geriant vandenį. Akmuo – ugnis – medis – vanduo – mirusieji, protėviai. (BRMŠ)
Grunau aprašo Romovę (Rickoyoto) kaip centrinę prūsų religijos vietą. Miško viduryje stovėjo didelis ąžuolas, kuris buvo visada žalias ir niekieno nekertamas bei neliečiamas. Tame medyje arba šalia jo buvo padaryti jų dievų atvaizdai: Perkūno, Patrimpo ir Patulo. Priešais medį degė amžinoji ugnis, kurią pagonys labai gerbė ir saugojo. Tą ugnį prižiūrėjo žyniai, vadinami kriviais. Ten rinkdavosi visi valdovai ir paprasti žmonės, kad aukotų ir klaustų dievų.
Šventvietės vieta susijusi su aukojimu, dažnai šalia buvo laidojama šventoje girioje, kur per laiką iškirtus medžius, liko kapinės, o jose stovi koplyčia. Koplyčia yra senosios šventvietės aidas. Vieta išlieka šventa, keičiasi ritualai. Krikščionybė perima kapines ir bažnyčią su koplyčią. Tai yra kontinuumas, sakralinio, dvasinio žmonių mentaliteto griovimas.
Centre augo amžinai žaliuojantis ąžuolas, kuris buvo laikomas šventu ir saugomas nuo pašalinių akių. Jo viduje arba prie jo buvo dievų atvaizdai, vaizduojantys prūsų dievų triadą: Perkūną (Perkunas), Patrimpą ir Patulą. Dievų atvaizdai medyje – sakralinė medžio funkcija.
Perkūnas prie ąžuolo
Prieš ąžuolą buvo nuolat kūrenama ugnis. Ji laikyta Perkūno simboliu. Ugnis kūrenama iš ąžuolo medienos. Tai vienas ankstyviausių aprašymų, kai koreliuojama ugnis + ąžuolas + Perkūnas. Ąžuolas kaip kosminis centras. Ąžuolas žalias visus metus laikomas pasaulio centro medžiu. Jame dievų atvaizdai, ritualiniai simboliai. Prie ąžuolo vyko aukojimai, apeigos, žynių veikla. Visa tai rodo buvus ritualinės struktūros visuma. Prie ąžuolo prūsų triada: Perkūnas – ugnis, audra. Patrimpas – vaisingumas, vanduo. Patulas – mirtis, protėvių kultas, požemis.
Matas Pretorijus rašo: Romuva arba Rykojotas buvo laikoma šventąja vieta, kur augo ypatingas ąžuolas, labai senas ir laikytas šventu. Prie jo buvo atliekamos apeigos, ir manyta, kad jame gyvena dievai arba jų galios. (BRMŠ)
Archeologai randa laužavietes, akmenų grindinius, ritualines duobes aukoms, stulpavietes, aukuras -altorius (cit). (Lietuvos archeologija)
Šventi aukurai, alkai, daubos, akmenys, laukai – tai ritualinis, šventas gamtos ir gamtos kūnų, dangaus stichijų garbinimas. Ne marmuriniai altoriai ar šventyklų sienos.
Interpretacijos
Šiuolaikinėje istoriografijoje išryškėja dvi pagrindinės pozicijos.
Tradicinė – pripažįstanti Perkūno šventyklos egzistavimą kaip svarbų Vilniaus sakralinės topografijos elementą.
Kritinė – vertinanti šiuos pasakojimus kaip vėlyvą mitologizuotą konstruktą, skirtą pabrėžti krikščionybės pergalę prieš „stabmeldystę“.
Apibendrinimas
Perkūno šventyklos Vilniuje klausimas išlieka atviras ir reikalaujantis tarpdisciplininio požiūrio, jungiančio archeologiją, tekstologiją ir religijotyros metodus. Kronikiniai aprašymai suteikia vertingos medžiagos rekonstrukcijoms bandant atkurti autentišką pagoniškos šventyklos architektūrą.
Perkūno šventykla – tai lietuviško identiteto, tautos tapatybės išraiškos, pasaulėjautos ir pasaulėžiūros atminimas, perteikiantis protėvių garbintą gamtos jėgų ir stichijų kultą. Tai turėtų būti atkurta, rekonstruota ir perduota ateinančioms kartoms.
Perkūno šventykla turi būti parodyta Lietuvos žmonėms ir pasauliui.
Knygos ir monografijos
Beresnevičius, Gintaras. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius: Tyto alba, 2004.
Gimbutas, Marija. The Balts. London: Thames & Hudson, 1963.
Narbutas, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. Vilnius: Mintis, 1992 (orig. XIX a.).
Vaitkevičius, Vykintas. Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003.
Vėlius, Norbertas, sud. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. 1-4 t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1996–2005. (BRMŠ)
Pirminiai šaltiniai, kronikos
Długosz, Jan. Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae. XV a.
Dusburgietis, Petras. Chronicon Terrae Prussiae. XIV a.
Stryjkowski, Maciej. Kronika Polska, Litewska, Żmudzka i wszystkiej Rusi. Karaliaučius, 1582.
Narbutas, Teodoras. Dzieje narodu litewskiego przez Teodora Narbutta, t. 7, Wilno, 1840. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila.
Bychovco kronika. XVI a.
Grunau, Simon. Preussische Chronik. XVI a.
Praetorius, Matthäus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla = Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Vol. 2. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2003.
Tacitus. Germania. ca. 98 CE.
Straipsniai ir tęstiniai leidiniai
Lietuvos archeologija. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1979–.
Vaitkevičius, Vykintas. Straipsniai apie baltų šventvietes. Publikuota: Lituanistica, įvairūs metai.
Cituojant: Šeškauskaitė, Daiva. Perkūno šventykla. https://daivaseskauskaite.lt/2026/04/23/perkuno-sventykla/
