Gandras ir gervė

Gandras ir gervė

Mitinė paukščių simbolika, pavasaris ir vaikų atnešimo reikšmė

Įvadas

Paukščiai visose pasaulio kultūrose turėjo simbolinę reikšmę. Lietuvoje vieni iš svarbiausių mitinių paukščių – gandras ir gervė. Jie siejami su gyvybės ciklu, pavasario sugrįžimu. Šiuolaikinėje sąmonėje vaiką atneša gandras. Senesnėse tradicijose ši funkcija priklausė ir gervei. Šiame straipsnyje nagrinėju šių paukščių simboliką Lietuvoje ir kitose kultūrose bei jų sąsajas su metų laikų kaita ir mitologija.

Gandras – pavasario ir gyvybės simbolis

Gandras (lot. Ciconia ciconia) Lietuvoje laikomas ypatingu paukščiu. Gandras – šventas paukštis, namų sergėtojas, vaisingumo simbolis. Jo sugrįžimas iš šiltųjų kraštų, dažniausiai kovo 25-ąją (Gandro dieną), reiškia pavasario pradžią, gyvybės atgimimą.

Lietuvių liaudies tikėjimuose tikėta, kad gandras „neša gyvybę“, todėl jo žingsnių vietose skleidžiasi žolė, atsiranda žaluma. Gandro elgsena buvo stebima kaip orų ir derliaus pranašas.

Gandras yra šeimos laimės saugotojas. Kur gandras peri – ten laimė. (Greimas, A. J.).

Simboliškai gandras taip pat įkūnija pereinamąją ribą tarp pasaulių – sugrįžta iš „mirusiųjų žemės“, taip nešdamas viltį ir naują pradžią.

Gervė – pirmykštė vaikų nešėja ir dangaus tarpininkė

Gervė (lot. Grus grus) yra senesnis nei gandras mitinis simbolis. Baltų mitologijoje gervė buvo laikoma motiniška dangaus būtybe, o kai kuriais atvejais – likimo ar motinystės deivei artimu paukščiu. Tikėta, kad būtent gervė atneša vaiką, ypač mergaitę, o gandras – berniuką.

Gervė buvo susijusi su vandenimis, migla, perėjimu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, o jos „verkiantis“ balsas simbolizavo gimimą ar mirtį. Kai kuriose tradicijose gervės poravimosi šokiai buvo laikomi šventu ritualu, imituojančiu vaisingumo misterijas.

Gervės simbolika lietuvių mitologijoje ir folklore

M. Gimbutienė gervę laiko vienu seniausių ir archajiškiausių mitinių paukščių. Knygoje „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ ji teigia, kad gervė – tai „dangus–žemė“ jungties įsikūnijimas, turintis tiek kosmologinę, tiek gyvybės ciklų reikšmę.

Gervės simbolis yra vienas iš moters ir gyvybės, vaisingumo ženklų. Gervė dažnai siejama su vandenų deive ar sielų pernešėja – jungtimi tarp anapusinio pasaulio ir gyvųjų. (Gimbutienė, M. 1965)

R. Merkienė tyrinėjo baltų laidojimo papročius ir religinius įvaizdžius. Jos požiūriu, gervė galėjo simbolizuoti sielos kelionę, o jos „verksmingas“ balsas – atsisveikinimą su žemiškuoju pasauliu. Gervės, kaip ir gulbės, turi transformacinę funkciją – jos gali lydėti mirusiojo sielą, ne tik nešti gyvybę.
(Merkienė, R. 2011)

Gervė ritualinis, simbolinis paukštis, dažnai siejamas su kalendoriniu ciklu, derlingumu, laiko kaita: Gervė, kaip ir kiti pavasario paukščiai, buvo laikoma gyvybės atsinaujinimo ženklu. Jos sugrįžimas žymėjo ne tik metų laikų, bet ir žmogaus gyvenimo ciklų pokyčius. Kai kuriuose regionuose gervė buvo susijusi su moteriškumu, mergaitiškumu, bei pavasario deivių simbolika.
(Vyšniauskaitė, A. 1981).

N. Vėlius savo keturtomyje „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ pabrėžia gervės dvigubą funkciją – gyvybės ir mirties.Gervė buvo laikoma paukščiu, kuris gali sugrįžti iš anapusinio pasaulio, o tai ją daro tarpininke tarp gyvybės ir mirties sferų. Gervės skrydis virš laukų – tai senas ženklas, jog pasaulio tvarka juda. Tai ne tik pavasaris, bet ir sielų sujudimas. (Vėlius, N. 1987)

G. Beresnevičius gervę interpretuoja mitologiškai ir kosmologiškai. Jis sieja gervę su axis mundi – pasaulio ašimi, jungiančia požemį, žemę ir dangų. Gervė, kaip vertikalaus pasaulio paukštis, jungia pasaulio lygmenis. Jos kojos vandeny, kūnas – ant žemės, sparnai – danguje. Ji tampa įsikūnijusiu pasaulio medžiu. (Beresnevičius, G. 2001)

P. Dundulienė pateikia plačią gervės simbolikos analizę. Ji rašo, kad gervė – tai laiko, metų kaitos, moteriškumo ir deivių atvaizdas. Kai kuriose vietose, pasak Dundulienės, tikėta, kad gervė atneša vaikus, o jos sugrįžimas reiškia vaisingumo ciklų atnaujinimą. Kai kuriose Aukštaitijos vietovėse tikėta, kad mergaites parneša gervės, o berniukus – gandrai (Dundulienė, P. 1989).

• Gervė – archajinis baltų mitologijos paukštis, susijęs su gimimu, mirimu, laiku, transformacija.
• Ji buvo senesnis vaikų nešimo simbolis nei gandras, ypač susijusi su mergaitiška gyvybės energija.
• Gervės simbolika aprėpia kosmologinius (jungtis tarp pasaulių), socialinius (motinystė) ir ritualinius (laidotuvės, vaisingumo apeigos) aspektus.

Daiva Šeškauskaitė monografijoje „Erotika tautosakoje” rašo apie gandrą, gervę, žąsis ir gulbes. Antys, žąsys, gulbės, gervės – moteriškieji, moterų paukščiai. Šie paukščiai perduoda moteriškąją pasaulėjautą.

Merginų virtimas vandens paukščiais susijęs su pačios moters fiziologija. Moterys turi gimdą, kurioje, spermatozoidams apvaisinus kiaušinėlį, atsiranda embriono vandenys. G. Beresnevičius iškelia mintį apie tikėjimą metempsichoze, kai po mirties į vandens paukščius – antis, gulbes – virsta daugiausia moterys. Beresnevičius 1990: 105.

XX amžiuje, nykstant sutartinėms, pradėta erzinti ir juoktis iš sutartinių atlikėjų, sakant, jos gieda kaip vištos. Dar 1888 metais Mykolo Miežinio pasakymas „gieda kaip gervės“ buvo estetinis giedojimo pasigėrėjimas. Gervių klyksmas buvo meilės išdava. Sutartinės – tai senosios matriarchalinės epochos reliktai, kai moterys užėmė svarbią vietą religijoje ir tuometiniame žmonių gyvenime. Vėliau giedojimas kaip „gervės klykia“ tapo nebegražus, o moterų giedojimą imta vadinti vištų kudakavimu.

Ona Bluzmienė prisimena, kad kai gervės skrisdavo padangėje, sakydavo: Kliur kliur, kliur kliur. O jei virš kokios sodybos imdavo sukti ratą kaip vainiką, sakydavo Bluzmienės motina:

Dabar tuose namuose, kad yra mergaitė neištekėjus, tai šiemet ištekės. O kad berniuks yra neapsiženijęs, tai šiemet apsiženis – gervės suka aplink ratą”. Bluzmienė 1990: 30.

Gandrui dainuojama:

Starkau kogaga, kogaga, Tavo pati rogana rogana. Tau bundėlas nėkepa nėkepa, Kad ir kėpa – nėdava nėdava. Šiaudų kūlin suriše suriše, Po vartėliais pokiše pokiše, Tie varteliai vast vast, Tava pati dvast dvast. Tie vartėliai virst virst, Tava pati pirst pirst. LLD I: 526, nr. 981.

Prašoma gandro, kad parneštų vaiką:

“Kai labai nori susilaukti kūdikio, reikia, pamačius gandrą, jo garsiai paprašyti: Gandrai, gandrai, atnešk man vaiką!”. Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką paskutinį, Ar bernioka, ar mergikę, bil tik graži kaip lielikė.

Vandens paukštės ar gulbės kaukę iškilmingai nešiodavo po kaimą ir apipildavo vandeniu arba šiaudinę baidyklę įmesdavo į šulinį. Tai buvo daroma ne tik dėl lietaus. Siela, išskridusi paukščiu, turėjusi parskristi į vandenį, į moters įsčias, t. y., kad dvasia susirastų kūną.

Gulbinai, dvasių pasaulio pranašai, šaukimu apsako besiklostančių įvykių eigą:

Du gulbinėliu plaukė, Plaukdamu abu šaukė: – Eisva klausti brolelį, Kan žad mudum tėvelis. Žad po bėrą žirgelį Ir po tymo balnelį. Žad po bėrą žirgelį Į svetimą šalelę (D 1430; JLD nr. 628).

Dainoje berneliai pasiruošę joti pirštis mergelėms, o gulbinų šaukimas perduoda būsimą dvasios būseną, tampant vyru.

Dainoje “Dar neišaušo giedri dienelė” pasakojama apie bernelio ir mergelės santykius: berneliui pjaunant šieną, ateina mergelė vandens semti. Bernelis kviečia ateiti prie jo. Mergelė bijo motinos – bars ją. Tegu ji moka motulei atsakyti: atskrido gulbių pulkas, sudrumstė vandenėlį (JLD nr. 519).

Gulbės šaukia – šie įvaizdžiai simbolizuoja merginos ir vaikino jungtį, lytinę sueitį. Gulbių atskridimas ir klyksmas išduoda mergelės perėjimą iš jaunystės į moterystę, jos fiziologinio ir psichologinio būvio pasikeitimą.

Gervės funkcija vaikų atnešimo mite yra ankstyvesnė nei gandro, tačiau ilgainiui ši funkcija buvo perduota gandrui, kuris labiau įsitvirtino liaudies sąmonėje (Šeškauskaitė, D. 2011).

Vaikų atnešimo mitas: Lietuva ir pasaulis

Lietuvoje

Lietuvoje paplitęs tikėjimas, kad vaikus atneša gandras. Pasak tautosakos, kai šeimoje gimsta kūdikis, sakoma: „Gandras atnešė“, jei jis „nutūpė ant stogo“ ar „vaikštinėjo kieme“ – tai buvo ženklas apie nėštumą ar artėjantį gimdymą.

Gandras atneša vaiką iš pelkės, upės ar dangaus. Tai simbolizuoja gyvybės atsiradimą, ryšį su anapusiniu pasauliu, iš kurio ateina siela.

Kitose kultūrose

• Vokietija. Mitas apie gandrą kaip vaikų nešėją XIX a. išpopuliarinjo broliai Grimai. Tikėta, kad vaikai gyvena po šeimos namo stogu ar šulinyje, iš kur jų sielas atneša gandras.
• Graikija ir Roma. Gervė simbolizavo ištikimybę, motinystę ir išmintį. Gervės buvo laikomos Atėnės šventais paukščiais.
• Kinija. Gervė reiškė ilgaamžiškumą, tyrumą, buvo dangaus pasiuntinė. Jos pasirodymas laikomas teigiamu ženklu.
• Japonija. Gervė simbolizuoja 1000 metų gyvenimą, šeimos harmoniją. Vaikus čia „neša dievai“, bet gervės kaip vaisingumo simbolis itin stiprus.
• Skandinavija. Pavasario paukštis – pempė (Vanellus vanellus). Gegutė reiškia metų laikų kaitą. Vaikų atnešimo funkcija ilgainiui perimta iš kitų paukščių – dažniausiai gandro.

Pavasario pranašai įvairiose šalyse

Lietuvoje pavasario pranašu laikomas gandras, bet kitose šalyse šį vaidmenį atlieka skirtingi paukščiai:

Išvados

Lietuvoje įsitvirtinęs simbolis, gandras kaip vaiko nešėjas ir pavasario pranašas. Senesnėse tradicijose šią funkciją atliko gervė – motiniškesnė, dangiškesnė būtybė. Tai aptinkama ir kitose pasaulio kultūrose. Paukščiai reiškia gyvybės pradžią, atgimimą, vaisingumą ar dangišką apsaugą.

Mitinis vaikų atnešimo pasakojimas – tai simbolinis pasakojimas apie gyvybės kilmę, motinystę ir pasaulio tvarką.

Literatūra

1. Greimas, A. J. (1990). Tautos atminties beieškant. Vilnius: Mokslas.
2. Frazer, J. G. (1890). The Golden Bough. London: Macmillan.
3. Eliade, M. (1957). The Sacred and the Profane: The Nature of Religion. New York: Harcourt.
4. De Groot, J. J. M. (1892–1910). The Religious System of China. Leiden: Brill.
5. Fischer, Michael M. J. (2003). Emergent Forms of Life and the Anthropological Voice.
6. Demand, N. (1994). Birth, Death, and Motherhood in Classical Greece. Baltimore: Johns Hopkins University Press.
7. Gimbutienė, M. (1965). Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Vaga.
8. Merkienė I. R. Laidotuvių apeigos, Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija, Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 192–200.
9. Vyšniauskaitė, A. 1981. Lietuvių liaudies šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis
10. Vėlius, N. (1987). Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga. https://www.geraknyga.lt/knygu-sarasas/mitologija/mitines-lietuviu-sakmiu-butybes-norbertas-velius/
11. Beresnevičius, G. (2001). Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė analizė. Vilnius: Aidai.
12. Dundulienė, P. (1989). Mitologinės lietuvių pasaulėžiūros ištakos. Vilnius: Mokslas.