SPALVOS, KURIOSE GYVENA PAUKŠČIAI
I SKYRIUS – Aš esu tas, kuris mato spalvas
Kai aš bėgu – viskas tampa oranžine. Ne geltona kaip saulė ar raudona kaip širdis, o oranžinė – tokia, kaip liepsna, kuri džiaugiasi, bet dar nieko nedegina. Oranžinė šoka man aplink kulkšnis, kai šokinėju per balas, kai vėjas bučiuoja ausis.
Kai pamatau mamą – ji tampa žalsvai mėlyna. Tokių spalvų net pieštukuose nėra. Ji kvepia alyvomis ir žiūri taip, kad net paukščiai nusileidžia ant mūsų palangės. Mamos akys – kaip žalias pavasarinis miškas. Kai jinai apkabina – ore girdžiu žaliąją zylę. Ji visada nutūpia tyliai.
Tėtis – pilkai sidabrinis. Kaip senas ežeras žiemą. Kai jis eina į darbą, už jo lieka pėdos, kurios mirga – lyg sniegenos sparnai. Kai grįžta – paukščiai grįžta su juo. Varnėnai.
Sesuo – neoninė geltona. Kai juokiasi – užsidega visos lemputės. Brolis – žalias, toks kaip žolė po lietaus. Kai jis verkia – girdisi pempė. Kai dainuoja – gervė ima šokti.
Močiutė – violetinė, kaip lazdynas, pasakojantis sapnus. Ji sako, kad spalvos gyvena giliai giliai žmoguje – kaip paukščiai, kurie kadaise buvo mūsų mintys. Aš sakau: spalvos gyvena kaip medžiai.
Senelis – rudas, kaip pelėda. Jis kalba mažai, bet visada tiksliai. Jo kalbos ritmas sutampa su laikrodžio tiksėjimu. Atrodo, mato, kas nutiks rytoj.
Paukštis.
Ne šiaip paukštis. Tas, kuris atskrenda tada, kai nutinka kažkas tikro. Jo plunksnos – visų spalvų.
Kai bijau – matau sidabrinį paukštį, kai džiaugiuosi – matau geltoną, kai laukiau ko nors – baltą.
II SKYRIUS – Paukštis, kuris neturėjo šešėlio
Tą rytą spalvos buvo sumišusios. Viskas mirgėjo kaip benamis sapnas: šaligatvis – blyškiai mėlynas, dangaus kampai – gelsvai rausvi. Net katinas ant stogo miaukė žydra spalva.
Tą dieną, kai jis atskrido.
Paukštis.
Ne tas iš knygų. Ne varnėnas, ne kėkštas, ne žuvėdra. Jo sparnai – mozaika iš visų kada nors matytų jausmų. O keisčiausia – jis neturėjo šešėlio. Kai sklandė virš žemės, šešėlio nebuvo. Nesigirdėjo, be vėjo. Tik spalva. Kurią mačiau tik aš.
Aš jį pavadinau Tilis. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad jis tylėjo. Gal todėl, kad jo akys buvo kaip laikrodis be rodyklių. Jis skrido man iš paskos – kai ėjau į mokyklą, kai bėgau iš jos, kai vakare buvau vienas kieme. Tik aš jį mačiau.
Vieną vakarą, kai močiutė siuvo mėlyną užuolaidą, o mėlynas reiškia, kad kažkas grįš, aš paklausiau jos:
– Ar yra paukščių be šešėlio?
Ji sustingo. Iš lūpų iškrito siūlas.
– Jei matai tokį paukštį, vadinasi, jis tau siunčia užduotį. Ne visi pasiseka. Tik tie, kurie mato spalvas ne akimis, o širdimi.
– O kokia jo spalva? – paklausiau.
– Tai tavo spalva, – pasakė močiutė. – Spalva, kuri dar neturi pavadinimo.
III SKYRIUS – Miestas, kuriame spalvos dingo
Tą naktį Tilis nuskrido. Ir su juo – spalvos. Ryte dangus buvo rudai pilkas, kaip senas popierius. Žolė – pilka. Žmonės – vien pilki. Ir baisiausia – net mano sesuo buvo pilka. Jos juokas nebešvietė.
Visi sakė: „Kažkas negerai su oru.“
Bet aš žinojau. Dingo spalvos.
Dingo TILIS.
Aš išėjau jo ieškoti. Ir kiekvieną kartą, kai pamatydavau kokį paukštį – laukdavau, kad jis būtų jis. Spalvotas paukštis.
IV SKYRIUS – Spalvų žemėlapis
Jis buvo paslėptas senoje knygoje, kurią senelis slėpė spintoje, po savo varine pelėda. Knyga neturėjo pavadinimo. Tik vieną sakinį:
„Kai pasaulis netenka spalvų, seki paukščiu, kurio šešėlis gyvena danguje.“
O žemėlapyje – ne gatvės, ne kalnai, ne upės. Tik emocijos. Paukščių balsai. Ir spavos.
Spalva „Džiaugsmas“ – raudonai gelsva.
Spalva „Tyla“ – sidabro.
Spalva „Atsisveikinimas“ – tamsiai alyvinė.
Spalva „Tiesa“ – žydrai geltona.
Aš pradėjau kelionę. Per spalvas.
Per žmones, kurie jas prarado.
Ir per paukščius, kurie skraido ne šiaip sau – o tam, kad mes atsimintume, ką jaučiame.
V SKYRIUS – Spalvų nešiotojas
Kai įėjau į seną oranžinę mokyklą. Ji nebebuvo oranžinė, bet atsimenu spalvą, kai buvau kažkada.
Supratau – žmonės pamiršo, kad spalvos turi kvapą. Kad raudona kvepia kaip ką tik nuskintas obuolys, o žalia – kaip šlapia žolė po lietaus. Jie žiūrėjo į mane kaip į svetimą. Jie nematė, kad mano batai – šiek tiek mėlyni. Kad iš kišenės kyšo SPALVŲ ŽEMĖLAPIS. Jie matė tik berniuką. Be šypsenos. Jie nematė, kad jau buvau spalvų nešiotojas.
Mano misija – rasti Tilį. Ir sugrąžinti spavas.
Bet pirmiausia – turėjau išmokti kalbėti spalvomis.
VI SKYRIUS – Spalvų kalba
Pirmą pamoką gavau iš aklo žmogaus. Jo vardas buvo Spalis. Jis sėdėjo parke ir grojo lūpine armonika. Muzika skambėjo kaip vyšnios žydėjimas naktį.
– Tu nori atgauti spalvas? – paklausė jis, nors aš nekalbėjau.
– Noriu.
– Tada turi suprasti: spalva – tai ne tik šviesa. Tai jausmas. Kai myli – matai raudonai. Kai bijai – viskas tamsu. Kai atleidi – spalvos grįžta. Nes jos niekada neišeina. Tik slepiasi.
Jis padavė man seną plunksną. Paukščio plunksną. Ji buvo žalia. Vienintelė žalia, kurią mačiau nuo tada, kai Tilis dingo.
– Ši plunksna iš jo sparno, – pasakė Jurgis. – Jo šešėlis dar gyvas. Tu jį surasi, jei nepamirši savo spalvos.
– O kokia mano?
– Tavo spalva dar nesukurta. Tavo darbas – ją sukurti.
VII SKYRIUS – Paukščiai iš kitų pasaulių
Tą naktį sapnavau paukščius, kurių nėra knygose.
Vienas turėjo sparnus iš stiklo – kiekviena plunksna skambėjo kaip varpelis. Jis skrido per miestą ir paliko skaidrumo spalvą.
Kitas turėjo uodegą iš liepsnos. Jo skrydis – kaip pykčio protrūkis, kuris pulsuoja atleidimu. Jo spalva – atsinaujinimas.
O trečiasis… trečiasis buvo Tilis. Bet jis žiūrėjo į mane per rūką. Jo akys sakė: „Dar ne laikas.“
Pabudau su drėgme ant veido. Bet tai nebuvo ašarų spalva. Tai buvo vilties spalva. Ir ji kvepėjo medumi.
VIII SKYRIUS – SPALVŲ KARALYSTĖ
Po savaitės aš radau ją. Slaptą vietą, kur paukščiai ilsisi. Ji buvo po senų ąžuolų šaknimis. Ten, kur niekas neieško. Kur žemė visada šilta. Kur akmenys šnabžda vardus tų, kurie pamiršo savo spalvas.
Ten buvo Tilis.
Jo sparnai – pusiau prarasti. Jo žvilgsnis – nuovargio spalvos. Aš priėjau ir padaviau jam plunksną. Jis paėmė ją į snapą. Ir tada, lėtai, iš jo krūtinės iškilo spalva. Ne raudona, ne mėlyna, ne žalia. O tokia, kokios niekas dar nematė.
Spalva, kurios vardas – Tu.
IX SKYRIUS – Kai žmonės išmoko matyti širdimi
Pirmasis žmogus, kuris pamatė naują spalvą, buvo berniukas be klausos. Jis negirdėjo paukščių giesmės, bet kai Tilis skrido virš jo galvos, jis atsistojo. Jo akys švytėjo. Jo rankos vibruodamos piešė ore ženklus. Jis ne sakė žodžius, o spalvą. Ji atrodė kaip saulės spindulys ant užmerktų vokų. Ir tada… kiti pradėjo jausti ją irgi.
Antros buvo močiutės. Jų rankos senos, jų akys primiršusios, bet širdys – dar kupinos vaikystės. Kai jos palietė šviežiai nukritusį Tilio plunksnos kraštą, jos atpažino – tai spalva, kurią turėjo, kai gimė jų vaikai. Tai spalva, kuri vadinasi – meilė be žodžių.
X SKYRIUS – Spalvų griūtis
Spalvos, kaip ir prisiminimai, vieną dieną pradeda griūti. Ir griūtis – ne dangus griūva. Ji leidžia atsiskleisti toms spalvoms, kurios buvo po dulkių sluoksniu.
Kai Tilis grįžo į miestą, spalvos sprogo. Bokštai pasidarė violetiniai, langai – oranžiniai, šaligatviai – žydri. Žmonės iš pradžių bijojo. Jie nematė tiek spalvų kiek aš, bet jie jautė spalvų sprogimą. Spalvos buvo per daug. Bet tada vaikai pradėjo juoktis. Ir kai juokiasi vaikas, net pats tamsiausias žmogus prisimena, kad tai šviesa.
Kai kurios spalvos nespėjo prisistatyti. Jos bėgo greičiau už žodžius. Viena iš jų buvo atleidimas. Ji atrodė kaip naktinis lietus per langą – tylus, bet reikalingas.
XI SKYRIUS – Paskutinis šešėlis
Tada grįžo Spalis. Aklo žmogaus akys švytėjo. Ne regėjimu, o žinojimu.
– Tu ją suradai, – pasakė jis. – Spalvą, kurios dar nebuvo. Dabar žinai, ką daryti.
Aš pažvelgiau į miestą. Jis buvo pilnas paukščių, žmonių, dainų. Bet trūko vieno – spalvų žodynėlio. Ne tam, kad žinotume, kaip jos vadinasi, bet kad prisimintume, kaip jas jausti.
XII SKYRIUS – Spalvų žodynas
- Raudona – kai randi pasiklydusį draugą.
- Mėlyna – kai žiūri į dangų ir nejauti vienatvės.
- Žalia – kai tavo mama ar močiutė apkabina be žodžių.
- Geltona – kai pirmąkart paragauji medaus.
- Violetinė – kai supranti, kad liūdesys irgi turi grožį.
- Tilio spalva – kai niekas tavęs nesupranta, bet tu vis tiek šypsaisi.
XIII SKYRIUS – Kai pasaulis nutilo ir spalvos pradėjo dainuoti
Vieną rytą, kai miestelis pabudo be jokio garso – nei paukščiai, nei žmonės, nei šuns lojimo – pasaulis nutilo. Net vėjas stovėjo lyg susigėdęs.
Bet tada… spalvos pradėjo dainuoti.
Geltona skambėjo kaip šiltas gintaro lašas, krintantis į puodelį. Žalia murkė kaip katinas ant saulės nutvieksto lango. Mėlyna – lyg giliausias atodūsis, kurį iškvepi.
Tilio balso negirdėjau, bet paukščiai skrido pagal jo spalvą. Ir tada žmonės suprato – ne viskam reikia garso, kad būtų tikra.
XIV SKYRIUS – Spalvų laiškai
Vaikai pradėjo siųsti spalvų laiškus. Ne parašytus, o nupieštus širdimi.
Vienas berniukas nupiešė šviesiai oranžinę dėmę, o mokytoja suprato – tai atsiprašymas. Kita mergaitė išlankstė žydrą paukštį ir padavė močiutei – tai buvo „aš tave myliu“.
Kiekvienas laiškas neturėjo adreso, bet pasiekdavo tą, kuriam buvo skirtas.
XV SKYRIUS – Tilio plunksna
Tilis skrido paskutinį kartą. Jo plunksna iškrito ir sklandė ore. Ją pagavo vaikas, kuris dar nemokėjo kalbėti, bet matė visomis spalvomis.
Plunksna pasidarė balta – ne dėl to, kad prarado spalvas, o todėl, kad jas visas sugėrė. Tai buvo spalva, kai myli visus vienodai.
XVI SKYRIUS – Kai pasaulis atgimė
Tą naktį žmonės sapnavo. Ne žodžius, ne skaičius, ne veidus. Jie sapnavo spavas. Ir ryte žinojo, ką daryti:
Nebešaukti, o kalbėtis širdimi.
Nebebėgti, o eiti.
Nebeslėpti – nei jausmų, nei paukščių.
EPILOGAS – Jei sutiksi paukštį, kuris neneša jokios spalvos…
…galbūt tu esi tas, kuris turi ją duoti.
