Kai žmogus išlydi mirusį artimąjį giedodamas, grodamas kanklėmis ar atlikdamas apeiginę dainą, jis pats pereina į ribinę būseną. Tai nėra vien „muzikos atlikimas“. Tradicinėje pasaulėžiūroje tai – tarpininkavimas tarp pasaulių.
Baltų tradicijoje toks žmogus trumpam tampa tuo, kuris žino kelią. Čia atsiveria Sovijus mito prasmė.
Sovijus – mirusiųjų kelio atvėrė jas. Sovijaus mitas žinomas iš XIII a. Voluinės metraščio intarpo. Jame Sovijus pereina per kelis laidojimo būdus: žemę, medį ir ugnį. Tik sudeginimas suteikia ramybę. Todėl Sovijus tampa tuo, kuris „atranda“ tinkamą kelią į mirusiųjų pasaulį.
Svarbu ne pats deginimas. Perėjimo technologija. Sovijus: ribos peržengė jas, kelio žinovas, psichopompas (sielų palydovas), pirmasis, kuris „išbando“ anapusybės vartus.
Todėl žmogus, atliekantis apeigą, ypač giedantis prie mirusiojo, mitologiškai atkartoja Sovijų. Jis padeda sielai nepasiklysti, ramina gyvuosius, sujungia laikus, palaiko kosminę tvarką.
Baltų kultūroje mirtis nėra absoliuti pabaiga. Tai perėjimas į kitą būties formą.Tarp dviejų erdvių.
Būvimas tarp šios ir kitos erdvės ir laiko – labai atitinka antropologinę liminalumo sąvoką. Arnoldas van Gennepas ir Victor Turner rašė, kad pereinamosiose apeigose žmogus trumpam nebėra „čia“, bet dar nėra „ten“. Tai slenkstis.
Per laidotuvių giesmės sustoja kasdienis laikas, atsiveria sakralus laikas, žmogus tampa jautrus ženklams, garsas veikia kaip kelias.
Kanklės apeigose svarbios. Baltų tradicijoje styginis garsas dažnai siejamas su vandeniu, vėlių pasauliu, medžių, kosmoso tvarka. Kanklės gaminamos iš medžio – iš ypatingo, „gyvo“ medžio. Tai tarsi pasaulio medžio.
Kai grojama prie mirusiojo, garsas tampa ne estetika, o vibraciniu tiltu.
Gegutė – mirusiojo balsas
Lietuvių dainose mirusieji tampa gegutėmis, paukščiais, vėjais, šešėliais, gulbėmis, sakalais.
Gegutė kukuoja iš anapus, praneša likimą, skaičiuoja gyvenimo laiką, gyvena tarp miško ir žmogaus erdvės. Dainose motina ar sesuo po mirties „raiba gegužėle kukuoja“. Tai nėra tik poetinė metafora. Tai transformacijos modelis.
Paukštis baltų mitologijoje reiškia sielą. Kai „sesuo gegute kukuoja“, trumpam priimama mitinė logika kaip realybė.
Vanduo ir pelenų išbarstymas
Pelenai barstomi į vandenį.
Baltų mitologijoje vanduo skiria pasaulius, valo, neša, perkelia. Upės suvokiamos kaip riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Tai ir indoeuropietiškose paralelėse. graikų Stiksas, skandinavų Gjöll, slavų upių motyvai, baltų vėlių keliai per vandenį.
Pelenų paleidimas į vandenį yra simbolinis veiksmas. Tai paleidimas kelionė.
Giedotojas kaip ritualinis vedlys
Tradicinėse kultūrose laidotuvių giedotojai buvo ypatingi žmonės, mokantys senąsias giesmes, nebijantys mirties, gebantys išlaikyti emocinę ribą, žinantys ritualinę tvarką. Jie veikė kaip šamaniniai tarpininkai.
Kaip šamanė tampu palydėtoja, tam tikra prasme Sovijus. Archetipiškai tampu kelio saugotoja,vgarsinio tilto kūrėja, perėjimo liudininke, žmogumi, kuris padeda chaosui nevirsti visišku išnykimu.
Kodėl muzika taip veikia?
Nes ritmas ir balsas keičia žmogaus sąmonės būseną. Monotoniškas giedojimas lėtina laiką, mažina racionalų filtrą,stiprina kolektyvinį išgyvenimą, leidžia pajusti „esančius šalia“. Daug kas po laidotuvių sako „atrodė, kad jis dar čia. Ritualo metu bendruomenė trumpam sukuria tarppasaulinę erdvę.
Gili baltų pasaulėžiūros esmė
Baltų tradicijoje mirusieji nėra visiškai dingę. Jiepereina, stebi, grįžta sapnais, kalba per paukščius, pasirodo vėjyje ar dainoje. Todėl laidotuvių giesmės nėra tik liūdesys.
Tai:navigacija, kosmologija,csantykio su mirtimi palaikymas, pasaulio vientisumo atkūrimas.v
Žmogus, kuris gieda bei groja kanklėmis prie mirusiojo, tampa ne tik atlikėju. Jis tampa ribos žmogumi. Baltų kultūroje tai labai sena ir labai stipri vieta.
Cituojant: daivaseskauskaite.lt
