Ilgės. Vėlinės. Protėvių pagerbimo šventė!
Ilgės – senovės baltų mirusiųjų pagerbimo šventė, vykusi rudenį. Buvo tikima, kad vėlės gali grįžti į gyvųjų pasaulį. Žmonės tikėjo, kad tuo metu gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susitinka. Protėvių dvasios gali aplankyti žemiškąjį pasaulį.
Vėlės grįžimas prie kapų, į namus – tai ne realus parėjimas kaip žmogaus. Tai vėlių buvimas, šmėkščiojimas. Todėl vėlės vadinamos šmėklos, kai matomos. Ilgėse, per Vėlines vėlės lankomos jų laidojimo, senovėje sakydavo kavojimo, t. y. kovojimo šventoje girioje. Per Kūčias vėlės kviečiamos į namus, įdedant joms į atskirą lėkštę po kąsnelį visų valgių. Užgavėnėse kaukėti persirengėliai susitinka su vėlėmis. Todėl turi būti kitame pavidale – kaukėje, jei nori susitikti. Jorė, Velykos, margučių šventė – tai atsisveikinimas su vėlėmis. Tuo baigiasi tamsusis laikas, prasideda šviesusis. Tamsiojo ir šviesiojo metų perėjimas yra nuo lygiadienio iki lygiadienio.
Ilgės – senovės lietuvių šventė, skirta protėviams ir mirusiųjų sieloms atminti. Žodis „ilgės” kilęs iš lietuviško veiksmažodžio „ilgėtis”, atspindėdamas artimųjų ilgesį mirusiems. Ilgės ištakos siekia ikikrikščioniškuosius laikus.
Matas Pretorijus savo veikale „Deliciae Prussicae” mini, kad per Ilges buvo atliekamos tam tikros apeigos, siekiant užtikrinti gerą derlių ir šeimos gerovę. Šios apeigos atspindi kokia vėlių įtaka gyvųjų pasauliui.
Apeigos ir papročiai:
Vėlių vaišinimas: Per Ilges žmonės ruošdavo vaišes, skirtas mirusiųjų vėlėms. Vaišės skirtos ir derliaus nuėmimo garbei. Pjaunamas avinas ar jautis, kepamas. Moterys duonos paplotėlius kepa virš ugnies mėtant viena kitai. Stalas nukraunamas įvairiomis vaišėmis. Ant stalo kampų padedama keturi duonos kepalai. Visi puotauja, pagerbdami protėvius, dėkodami už gerą derlių, tikintis kitais metais geresnio. Dainuojama. Kaulai užkasami. Maistas ir gėrimai buvo paliekami ant stalų arba specialiose vietose, tikintis, kad vėlės pasisotins ir bus palankios gyviesiems.
Ugnies deginimas, siekiant apšviesti kelią vėlėms, suteikti joms šilumos. Ugnis turėjo apsaugoti namus ir šeimą nuo blogųjų dvasių. Jei degs ugnis, neslankios šmėklos ir mirusiųjų vėlės nepersekios artimųjų.
Malda, dainos, giesmės, skirtos mirusiųjų atminimui, palaikyti ryšį su protėviais ir išreikšti pagarbą jų atminimui.
Iki krikščionybės įvedimo buvo šventos girios, kur viskas buvo šventa, hierofaniška: medžiai, žvėrys, paukščiai, vabzdžiai. Jose negalėjo nei šakelės nulaužti. Šventoje girioje buvo šventykla. Šventose giraitėse urnose, molio puoduose ar išbarstydami pelenus laidodavo žmones, prieš tai sudeginę. Palaidojus, išbarsčius pelenus, vėlė įeidavo į šventųjų pasaulį, tapdavo šventa. Vėlės transformacija. Mitologinis šventumo požiūris: išbarstyti pelenai pereina į žemę, kur išaugs medis. Vėlė pereis į sielą, tapdama paukščiu. Paukštis gyvens medyje ir atskris į moters kūną.
Šventa giria. Lankantis šventoje girioje žmogus pasišventindavo. Įvedus krikščionybę šventi miškai iškirsti, vietoje šventyklų pastatytos bažnyčios, naudojant šventus šventyklų akmenis, laidotų šventų protėvių vietoj atsirado kapai. Jie buvo miške. Retinant medžius kapai įgavo dabartinį vaizdą: akmeniniai antkapiai, akmenys.
Pastebėtina, kaip dabar kerta medžius kapuose, kad daug darbo renkant lapus ir medžiai trukdo?!
Šiais laikais išlikę nekrokulto svarba lietuvių papročiuose: tvarkomi kapai, sodinamos gėlės, uždegamos žvakės. Neliko vėlių vaišinimo, ugnies uždegimo ant kapų. Lanko kapus, žmonės tvarko, puošia gėlėmis ir dega žvakes. Tai pagarba mirusiesiems ir bendruomenės susitelkimo ženklas.
Mirusiųjų šventė yra gyvybės ir mirties šventė, kurios metu pagerbiamas mirusiųjų gyvenimas, tvarkant ir lankant kapus, dalijasi istorijomis ir prisiminimais. Tikima, kad mirtis yra natūrali gyvenimo ciklo dalis.
Mirusiųjų pagerbimo tradicijos daugelyje pasaulio kultūrų egzistuoja savitos tradicijos ir šventės, skirtos mirusiems protėviams pagerbti:
Kinija: Qingming festivalis (kapų šlavimo diena), kurios metu valomi protėvių kapai ir aukojamos aukos.
Japonija: Obono festivalis – tai metas, kai tikima, kad protėvių dvasios sugrįžta į gyvųjų pasaulį.
Pietų Korėja: Chuseok – derliaus šventė, kurios metu šeimos pagerbia savo protėvius.
Nepalas: Gai Jatra – tai procesija, skirta pagerbti mirusius žmones.
Filipinai: Undas – tai šeimų susitikimai kapinėse, kur jie valo ir tvarko kapus.
Šios tradicijos svarbios kaip kultūros paveldas: jos išsaugo istorinius papročius ir stiprina kultūrinį identitetą. Bendruomenės ir šeimos ryšių palaikymas. Šventės suteikia galimybę šeimoms ir bendruomenėms susiburti. Dvasinė reikšmė. Atspindi tikėjimą apie pomirtinį gyvenimą ir gyvųjų bei mirusiųjų santykius. Netekties, liūdesio įveikimas. Ritualai padeda žmonėms išgyventi sielvartą ir išlaikyti gyvą artimųjų atminimą.
Helovinas ir Vėlinės, mirusiųjų diena yra dvi tradicijos, susijusios su mirties, atminimo ir antgamtiškumo temomis. Jos švenčiamos įvairiuose pasaulio kraštuose ir kultūrinę reikšmę.
Helovinas kilęs iš senovės keltų šventės Samhain (tariama „sow-in”), žyminčios derliaus nuėmimo sezono pabaigą ir žiemos pradžią. Keltai tikėjo, kad šią naktį riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų išnyksta, todėl dvasios gali klajoti po žemę. Kostiumai ir kaukės: Žmonės dėvėjo kostiumus, kad pasislėptų nuo dvasių ar su jomis susitikti. Airijoje ir Škotijoje žibintai buvo išpjauti iš ropių ir naudojami piktosioms dvasioms atbaidyti.
Trick-or-Treating kilęs iš viduramžių sielovados praktikos, kai vargšai už maistą eidavo nuo durų iki durų ir melsdavosi už mirusiuosius. Ugnys buvo uždegamos siekiant apsaugoti bendruomenes nuo antgamtinių jėgų.
Jungtinės Valstijos ir Kanada. Helovinas švenčiamas rengiant kostiumų vakarėlius, vaiduoklių namus ir vaikų vaikymąsi.
Aztekų ir Mezoamerikos tradicijos. Día de los Muertos lapkričio 1-2 d. Mirusiųjų diena kilo iš senovės vietinių gyventojų ritualų, skirtų pagerbti mirusiuosius, actekų šventės, skirtos deivei Mictecacihuatl.
Atvykus ispanams, šventė susiliejo su Visų šventųjų ir mirusiųjų diena. Būdinga Ofrendas (altoriai). Šeimos stato privačius altorius, papuoštus nuotraukomis, žvakėmis, medetkomis (cempasúchil) ir mirusiųjų mėgstamais valgiais bei gėrimais.
Kalaveros (kaukolės). Iš cukraus ar molio pagamintos žmogaus kaukolės, simbolizuojančios gyvenimo saldumą ir kartumą.
Daugelyje Europos šalių Helovinas švenčiamas, tačiau į jį įtraukti vietiniai papročiai. Mirusiųjų šventei būdingi paradai. Šventėse skamba muzika, šokama.
Helovinas ir mirusiųjų diena – tai mirusiųjų pagerbimo tradicijos.
Cituojant: Šeškauskaitė, Daiva. Ilgės. Vėlinės. Nuoroda: https://daivaseskauskaite.lt/wp-admin/post.php?post=4156&action=edit
