Rasos, Kupolių, Saulės pagerbimo šventė birželio 21 d. Skalsa šventvietėje. Saulės pagerbimas, vainikų pynimas, vainikų mėtymas, būrimai, puokščių, žolynų surinkimas, saulės palydėjimas, ugnies uždegimas, dainavimas, bendravimas, žaidimai, šokiai.
Sun Salutation Celebration on 21 June At Skalsa Sanctuary. Sun honouring, wreath weaving, wreath throwing, fortune telling, gathering of bouquets, herbs, sun salutation, fire lighting, singing, socialising, games, dancing.
Norint kopijuoti tekstus, nuotraukas, įrašus prašome pranešti Daivai Skalsa. Be leidimo kopijuoti draudžiama.
Renginio vedėja dr. Skalsa – Daiva Šeškauskaitė
Rasų, rasos, Kupolių šventė
Pasiruošimas šventei.
Vartų ruošimas: stulpų sukalimas ir žolynų girliandų papuošimas, vainikų pynimas, šventei skirti vainikai papuoš merginų ir moterų galvas, ąžuolo lapų vainikai – vaikinų ir vyrų galvas. Didžiosios Kupolės ir dviejų mažesnių kupolių stulpo paruošimas ir statymas.
Edukacijos, užsiėmimai.
Vainikų pynimas, kad jaunimas žydėtų, o visi pavydėtų. Galvos sužydės, pasipuoš kaip gulbės sodžiaus upėje. Vaikinai, vyrai užsidės vainiką kaip stovintis ąžuolas prie kelio.
Pinami vainikai.
Rasos šventė – geriausia proga pabūti gerame bičiulių būryje, atstatyti darną ir pasikrauti jėgų visiems metams.
Rasų rasos šventė, Kupolės, kupėjimas, kupa – tai aukščiausias žydėjimo, sužaliavimo taškas gamtai ir kartu žmonėms, jaunimui, kai merginos ir vaikinai pasiekę brandą. Tai tinkamas amžiaus tarpsnis tekėti ir vesti.
Simbolinė išraiška – vainikas. Visi nori ateitį žinoti. Geriausias laikas per Rasos, Kupolių šventę.
Tai žmonių bendravimo ir saulės, gamtos kupėjimo pagerbimo šventė. Tai žydėjimo, kupėjimo, rasos šventė. Tai meilės įsiliepsnojimo šventė. Tai vienas kito supratimo šventė. Raganų šėlsmo šventė. Tai trumpiausia metų naktis. Iki pat Saulės patekėjimo gerų norų, pakilia nuotaika, šventės dalyvių bendru sutarimu sukuriama nuostabi Rasos šventė. Į šventės vietą renkamasi nuo pietų. Tyras oras suteiks atgaivą dvasiai ir kūnui. Pasiruošimas šventei – tai gamtos ir žmogaus prisilietimas. Gera nuotaika padeda pasiruošti apeigoms, šokių aikšteles, prirenkama malkos aukurui, laužui, kabinamos sūpynės.
Reikia įrankių: kastuvai, pjūklai, siūlai, virvės, šiaudai šiaudiniams ženklams, rato formos ratams ridenti ar sukti.
Plovimasis rankų.
19 – 20 val. – šventės pradžia – vainikuoti, ant galvų su vainikais šventės dalyvaiai nusiplaunama rankas, veidą prieš šventę. Į šventei skirtą vietą įeinama švarūs. Pasisveikinimo sutartinė vartuose – susidraugausime, susipažinsime – merginos, moterys sveikinasi su vaikinais ir vyrais, susitikdami vartuose.
Reikia ąsotis, rankšluosčiai. 2 žmonių, kurie laikys.
Sutartinė einant per vartus. Pasisveikinama susitikus vartuose.
Per Rasos šventę pagerbiamos visos stichijos: ugnis, vanduo, dangus – oras, žemė – požemis.
Kupoliavimas: 6 – 9 žolynų rinkimas.
Rasa, Kupa – tai žolynų rinkimo metas. Kupoliavimas ir augalų rinkimas, skynimas – kas devynis žingsnius surenkama devynių lauko gėlių kupolę, pagal kurią žolininkė – aš išburia kokie bus metai.
Būrimasis – buriamasi kokie bus metai, ar ištekės, ar seksis. Eilė, visi nori išsiburti.
Vainikų mėtymas ant kupolės. Merginos mėtys vainikus ant didžiosios Kupolės šakų ir sužinos po kiek metų ištekės – kelintą kartą užmes vainiką, tai po tiek metų ištekės.
Ąžuolo, beržo, uosio, liepos pagerbimas (koks yra, toks tinka). Einama prie ąžuolo, stojama ratu aplink, dainuojama.
Lipimas. Išbandomos žmogaus galios lipant į ąžuolą ar liepą. Pasikraunama energijos prie ąžuolo, norintys geros sveikatos perlipa per dvikamienę liepą, ar eglę, ar kitą dvikamienį medį.
Saulės palydėjimas. Dainomis ir sutartinėmis lydima besileidžianti Saulė.
Įkuriama ugnis aukure. Per Rasos šventę uždegamos 2 ugnys: viena ugnis aukuras – pagarba saulei, atvaizduojanti saulę ir antra, vėliau nuo aukuro ugnies laužas – nesibaigiantis, besitęsiantis dienos simbolis. Stiprybės, galios ženklas.
Aukure ugnis gerbiama. Sustojus aplink aukurą pagerbiama ugnis, jos galia, jos galia mumyse.
Reikia: malkos, duonos, sūris, medus, gėrimai, valgis.
Saulės ratai. Paleidžiami arba sukama rankose degantys Saulės ratai nusileidusiai Saulei. Kaip riedės – tokie metai.
Valgis. Dalinama duona, užgeriama sula, gira, linkima vieni kitiems gerų metų, norų išsipildymo, ratas sujungia ir sustiprina linkėjimus. Prie suneštinių vaišių stalo su geromis mintimis, ragaunama rato formos pyragai, rato formos saldumynai, rato – saulės formos gėrybės, sūriai, šviežios gamtos gėrybės ir kiti gardumynai.
Laužas. Laužas uždegamas nuo aukuro ugnies. Stiprybė įgyjama vidurnaktyje šokant per laužą. Šokant susidraugaujama su ugnimi, kad ugnies liepsna nekenktų. Aukuras turi neužgesti iki šventės pabaigos, visi dalyviai prižiūri, kad aukure ugnis degtų.
Jėgos žaidimai. Kaladžių mėtymas. Kaladės laikymas vienoje rankoje ir kt.
Šokiai, rateliai, žaidimai. Šokama pašėlusius lietuviškus šokius, žaidžiama.
Vyrai vyriškąsias jėgas išbando aplink šventinį laužą nešdami pamėklę, simbolizuojančią stiprybę.
Supynės. Šokimas lenton. Supamasi supynėse. Supantis pajuntama džiaugsmas sau, gamtai, paukščiui, žvėriui.
Vanduo. Einama prie vandens. Leidžiami vainikai į vandenį. Vaikinai gaudo mylimų merginų vainikus. Tokiu būdu visi išsimaudo.
Paparčio žiedas. Einama ieškoti paparčio žiedo. Norint sužinoti pasaulio išmintį ar sužinoti visus pasaulio turtus reikia po paparčiu išbūti iki aušros. Svarbu po paparčiu sugebėti ištylėti.
Pabūti tyloje. Nors valandą. Galima eiti į žygį.
Saulės sutikimas. Sutinkama tekanti saulė ir išsiprausiama stebuklingoje Rasos šventės rasoje.
Grįžimas į namus pasisėmus gamtos ir draugystės jėgų.
Rasos šventė. Iš Daivos Šeškauskaitės Skalsos interviu
Saulė ir Mėnulis – nuo seno buvo baltų garbinami dangaus kūnai. Rasos – tai laikas, kai saulė mūsų platumoje išbūna ilgiausiai danguje, – solsticija. Tai ilgiausia diena (šiemet birželio 21-oji). Kiekvienais metais dienos truputį skiriasi, tad reikia stebėti astronominį ekvinokcijų ir solsticijų kalendorių. Ir trumpiausia diena – Kūčios, kai Saulė danguje pasirodo trumpai (šiemet – gruodžio 21-oji). Vasarą ir žiemą tai – dvi svarbios šventės.
Birželio 21-ąją saulė pasieks aukščiausią tašką danguje. Tuo metu augmenija veši, kupa, rugiai žydi, plaukia, sakoma: rugiai kupa – priaugo. Rugiai žydi – bus duonos. Todėl Rasos šventė turi daug pavadinimų: Rasos, Kupolės, Saulės, Saulėgrąža, Saulėgrįža ir pan. Kupolės – tai žolynai, Melampyrum (M. nemorosum, M. polonicum, M. pratense) genties, jonažolės (Hypericum herporatum), ramunės (Matricaria spp.) ir daugelis kitų tuo metu žydinčių augalų. Kupolės vadinamos nuo žodžio kupa, kuris reiškia veši, sudaro kupolą. Kupolės žydi įvairiomis spalvomis kaip saulė ir ugnis, turi daug spalvų. Žodis kupėti reiškia „norėti“, „geisti“.
Jeigu norite pasisemti kosminės energijos, per Rasos šventę būkite gamtoje.
Senovėje per Rasas saulės garbinimas buvo išreiškiamas ant karčių užkeliant stebules, kurios saulei nusileidžiant paleidžiamos nuo kalno. Tai – saulės įvaizdis. Sutemus kūrenami laužai, kurie buvo pagarbos ženklas šiam dangaus kūnui. Ryte patekant Saulei žolė būna su rasa.
Apsiprausus rasa būsi sveikas visus metus. Todėl vadinama Rasos šventė. Gamtoje birželio mėnesį viskas žaliuoja ir tai tapatinama su gyvastimi, gyvybe. Kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra pats žydėjimo, sužaliavimo pikas gamtoje ir žmonių gyvenime. Tai – poravimosi, vaisingumo, meilės metas. Kaip ir gamtoje visi gyvūnai, taip ir brandos sulaukęs jaunimas turi susirasti ir išsirinkti sau porą.
Vaikinai ir merginos per šią šventę ieško antros pusės, o ją radusieji iki Užgavėnių turėtų atšokti vestuves.
Burtai ir apeigos
Apie Rasas senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad jos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 22-osios ir tai buvo daugiausia merginų šventė. Jos laukuose skindavo gėles, žoles, įvairius augalus, pindavo vainikus, kuriais pasipuošusios džiaugdavosi, kad grįžo saulė. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad buvo daroma kupolė – aukštą stulpą aprišdavo įvairių šventų žolynų kuokštais, ir tris dienas merginos jį saugodavo nuo vaikinų – kad nepavogtų. Tai, akivaizdu, intymumo atspalvį turintis pasilinksminimas.
Per Rasos šventę jaunimas laisvai bendraudavo, šokdavo, merginos pindavo vainikus ir juos mėtydavo ant karties – kupolės. Kelintą kartą užmes – po tiek metų ištekės. Galite pamėginti ir jūs ir savo bernelį išsiburti vainikus mėtydamos ant ant kupolės.
Upėje ar ežere merginos su vaikinais leisdavo į vandenį vainikus – kurių susiliesdavo, tikėta, kad tais metais jie sueis į porą. Ne vienas vaikinas, norėdamas, kad jam atitektų patinkanti mergina, šokdavo į vandenį ir gaudydavo jos metamą vainiką. Taip prasidėdavo tikros maudynės ir linksmybės bei šėliojimai. Rasos šventėje patirties turintys vyresnieji perduodavo savo tradicijas jaunajai kartai. Senoliai, turėdami daug gyvenimo patirties ir išminties, tarsi piršliai nužiūrėdavo, kas kam labiausiai tinka ir padėdavo suvesti du jaunuolius.
Paparčio žiedo ieškojimas – buvo simboliškas mėginimas surasti ir surasti savo laimę. Ne kiekvienas gali kelias valandas vienas tarp paparčių, naktį, tankioje girioje išbūti. O jei jau išbuvai ir neišsigandai – tai ir yra tavo stiprybė bei laimė. Nes tik stiprūs žmonės pasiekia tai, ko trokšta gyvenime.
Apie erotiškąją lietuvių tautosakos potekstę pirmasis prabilo rašytojas Balys Sruoga. Jis atkreipė dėmesį į žirgelio, kepurės ir rūtos motyvus. „Beje, rūta į Lietuvą atkeliavo tik 16-ame amžiuje. Iki tol rūta būdavo vadinamos visos žydinčios gėlės, turinčios stiprų stiebą ir tinkančios vainikams pinti. Atkeliavusi tikroji rūta įsivyravo, nes tai buvo patogi gėlė – nevystanti, ilgai žaliuojanti ir kurį laiką išliekanti net po sniegu“, – aiškino D. Šeškauskaitės.
Yra nuomonių, kad ji buvo vertinama ir dėl kontracepcinių savybių. Anot etnologės, šiam tikslui ji iš tiesų buvo naudojama, tačiau iki šiol niekas neištyrė, kiek tai pagrįsta. „Iš rūtų virdavo arbatą arba ją naudojo šutinantis pirtyje. Medikai teigia, kad jei moteris būdavo silpnesnė, ji persileisdavo vien nuo pirties, o duomenų, kiek prisidėdavo prie šio proceso gėlė, nėra. Beje, šiam reikalui buvo naudojamos ir kiti augalai“, – pasakojo pašnekovė.
D. Šeškauskaitė atkreipia dėmesį, kad rūta sugebėjo sujungti du priešingus polius – nekaltybę, nes buvo nekaltybės simbolis, ir apsisaugojimą nuo nepageidaujamo nėštumo.
„Etimologiškai rūta susijusi su žodžiu „rauti“. Taigi nekaltybės praradimas tuo metu buvo labai reikšmingas gyvenimo įvykis. Į pirmą sugulimą buvo žiūrima labai rimtai. Moterį jis taip pakeisdavo, kad ji būdavo išraunama, taigi jis negalėjo būti atsitiktinis. Mūsų tautosaka rodo labai aiškų ribos nustatymą. Juk ir pats vedybų procesas labai ilgas. Iš pradžių žvalgosi žvalgai, vėliau perduodama nosinaitė, kad mergina sutinka, tuomet atvažiuoja svita. Tiesa, yra liudijimų, kad, jauniesiems pasikeitus žiedais, jie jau būdavo įstumiami į lovą, kad pasišnekėtų, pažintų vienas kitą.
Šiaip ar taip mūsų tautosakoje erotika labai užkoduota. Pavyzdžiui, Rasos šventė, kuri tęsdavo net kelias dienas, dar vadinama Kupolių. Tai nuoroda į „kupą“, prisirpusią, moterystei pasiruošusią merginą. Pati mergina tai išreikšdavo nusipindama vainiką. Taip ji parodydavo, kad yra pasiruošusi priimti vyrą, vyro varpą. Šiuo atveju rūtų vainikas simbolizavo vaginą. Visai kitaip yra slavų tautosakoje. Jie tiesiai šviesiai dainuoja – eisime naktį maudytis nuogos ir priimsime Kupalą, t. y. vaikiną. Taigi apie intymius santykius kalbama gan atvirai“, – teigė etnologė.
Beje, Lietuvoje egzistavo ir paklodės rodymo paprotys. Paklodė nebuvo kabinama viešai, kaip tai darė kai kurios Viduržemio jūros tautos, tačiau patikrinti jos nueidavo svočia. Jei mergina pasirodydavo nesanti nekalta, vyras turėdavo teisę jos atsisakyti.
Žirgas – toks pats falo simbolis, kaip šiandien automobilis
Dar vienas svarbus mūsų liaudies dainų herojus – žirgas – yra ne kas kita, o falo simbolis, taigi neatskiriama vyro dalis.
„Kaip dabar vyras didžiuojasi savo automobiliu, tuomet didžiuodavosi žirgu. Jis būdavo puošiamas, švarinamas, tvarkomas. Senovėje varpa nebuvo apipinta drovumo kontekstu. Tai buvo energija, jėga, nes jos dėka moteris susilaukia vaikų. Ne veltui, kai pradėti kirsti šventi miškai, labiausiai dėl to susirūpino moterys. Jos netgi atvyko pasiskųsti kunigaikščiui Vytautui – esą neturės, kur melstis, kad jų vyrai turėtų jėgos mus patenkinti ir apvaisinti. Vytautas atsižvelgė į jų prašymą ir pareikalavo Jogailos sustabdyti miškų kirtimą Žemaitijoje“, – pasakojo D. Šeškauskaitė.
Dar vienas svarbus vyro atributas tautosakoje – kepurė. Kepurės nukritimas simbolizavo vyro nekaltybės praradimą. Taigi vyrai lygiai taip pat prarasdavo nekaltybę, kaip ir merginos. Šį veiksmą dar simbolizuojamas ir nukritę pentinai, be kurių neįmanoma joti.
Tuo tarpu mergina tautosakoje prarasdavo nekaltybę, kai nukrisdavo į vandenį jos vainikas. „Tai simboliška. Merginos lyties organo simbolis – vainikas arba darželis, o juk kiekvienas medikas pasakys, kad lytiniam aktui svarbu skystis makštyje. Taip pat jei žirgas sumindo darželį, vadinasi, „paima“ moterį. Todėl buvo paprotys atjojus pirštis žirgą rišti būtinai prie darželio“, – aiškino etnologė. Pašnekovė apie erotiškumą tautosakoje jau parengusi spaudai knygą, kuri turėtų pasirodyti dar iki vasaros.
Esame paslėptos tradicijos tauta. Simboliai buvo mūsų baltiškos pasaulėjautos pagrindas. Erotinė meilė tautosakoje vaizduojama lyg po šydu
Kupolių, įvairių žydinčių augalų rinkimas rodė pasirengimą tekėti.
Jei Rasos šventėje mergina meta vainikėlį ant kupolės, vadinasi, ji pasirengusi vedyboms, nori tapti moterimi. Vėliau vainikėlį pakeitė žiedas, simbolizuojantis ne tik dvasinę, bet ir kūnišką meilę.
Mūsų sąmonėje simboliai yra labai svarbūs, susiję su tautos genetika, siela. Tai ir Aristoteliui buvo svarbu. Dėl to ir sakau, kad mums, kaip tautai, visi šie dalykai yra reikalingi ir svarbūs“, – kalbėjo kaunietė.
Autorė knygoje kalba apie augalus, gyvūnus, tam tikras lingvistines formules, turinčias slaptų prasmių. Nė vienoje senojoje lietuviškoje dainoje nerasi atvirų prisipažinimų jausmuose.
Vyrišką galią, gebėjimą apvaisinti moterį, vyriškumo – falo – simboliu tautosakoje atspindi pušis. Marių žolynas simbolizuoja erotinę meilę, o lino žiedas yra vyro varpos atitikmuo, reiškiantis pirmąją lytinę meilę. Lietuviams slaptoje meilės kalboje reikšmingi buvo ir kiti augalai kaip šalavijas, avižos, rugys, riešutai – senas vaisingumo simbolis. Žirnio ar pupos ritinėjimas turėjo paslėptą reikšmę – gebėjimą susilaukti vaikų. Kodais pasakose ir dainose tarnavo gyvūnai (paukščiai, žuvys, vabzdžiai, naminiai gyvuliai ar miško žvėrys ir net mitinė būtybė – slibinas).
Šifruojant užslėptus dainų ar pasakojimų, pasakų lygmenis, svarbūs buvo ir daiktai: vartai ar pečius. „Pečius“ yra slavizmas, bet, pasak autorės, jis atspindi tą senovinę krosnies reikšmę, kai jame ne tik maistas buvo ruošiamas, bet ir įsirengiama lova. Užmesti pirštą ant pečiaus, kaip teigia etnologė, reiškė vyro varpos įėjimą į moterį.
„Suvalgysi riešutų, paritinėsi pupą ir susilauksi vaikų… Manote, senovėje žmonės buvo kvaili? Ne. Jiems simbolinė prasmė, ženklai buvo labai svarbūs“, – sakė knygos apie erotiką lietuvių tautosakoje autorė.
Lytinis auklėjimas – pačių vaikų ir jaunuolių reikalas?
Dabartiniai paaugliai ir jaunuoliai turi internetą – informacijos šaltinį, bet suaugusiųjų yra palikti be nuorodų, kaip informaciją paversti žiniomis ir gebėti jas taikyti gyvenime. Tai įrodė neseniai atlikti lietuvių paauglių lytinio gyvenimo tyrimai, kurie atskleidė daugybę mitų apie sueitį, kontraceptines priemones.
Štai kodėl nereikėtų šaipytis iš „tamsių“ kaimiečių, kurie gal ir nedrįso (lygiai kaip ir šiuolaikiniai tėvai) tiesiai šviesiai aiškinti apie meilę ir seksą, bet savo vaikams jų svarbiais gyvenimo momentais dainose, pasakose paliko užslėptus paaiškinimus. Įsijausti į būsimus suaugusiųjų – vyro ir žmonos – vaidmenis, pamėginti, kaip bus, jaunuoliams padėdavo tam tikros apeigos. Pavyzdžiui, piemenų vestuvės per Sekmines ar lytinės brandos sulaukusiųjų iniciacija (ritualinis žmogaus įvedimas į naują gyvenimo tarpsnį) per linaminius.
„Svarbiausias Sekminių akcentas būdavo vaiko auklėjimas. Piemenys (nuo penkiamečių iki paauglių) organizuodavo vestuves. Jie išsirinkdavo merginą ir vaikiną, kurie tinka vienas kitam, ir jiems surengdavo suaugusiųjų vestuves. Šie dviese nakvodavo palapinėje. Ar kas ten nutikdavo tarp tų dviejų – nežinia. Tai būdavo jiems kaip repeticija, jie išbandydavo suaugusiųjų būsenas, – kalbėjo monografijos autorė. –
Turėjome ir linaminius, talkas, kurios vykdavo dieną ir naktį. Į talkas galėdavo eiti merginos, sulaukusios brandos, kai joms prasidėdavo menstruacijos. Tada merginai jau buvo galima tekėti. Per linaminį ant ožio, kur kulia linus, sodindavo jaunas, lytinės brandos sulaukusias merginas. Bernai jas apčiupinėdavo, šios muistydavosi, rausdavo. Jos patirdavo šoką, bet tai buvo lyg iniciacija, taip sužadindavo norą, vaisingumą.“
D. Šeškauskaitės knygą recenzavęs Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius Vytautas Gudonis tvirtino, kad daugelio šeimos ar poros nesutarimų priežastis yra žinių trūkumas. Pasak jo, per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų nesugebėjime sukurti vientisos, visus vaiko amžiaus etapus apimančios lytinio ugdymo sistemos.
„Užsienyje tokią knygą girtų už pasirinktą temą, mes šioje srityje pralaimėjome. Susireikšminome, jog esame mąstantys žmonės, ignoruojame esminį žmogaus poreikį daugintis. Visi gyvena lytinį gyvenimą, bet liūdna ir gaila, kad tuo nesirūpinama, dėl to ir daugėja skyrybų. Mokyklą baigiantys dvyliktokai turėtų žinoti viską apie venerines ligas, kontraceptines priemones, aborto žalą ir alternatyvias lytinio gyvenimo formas. Trūksta visuminio lytinio auklėjimo, kuris turėtų eiti lygia greta su doriniu ugdymu. Kad pasibaigus meilei, poroje išliktų pagarba ir santykiai nenutrūktų“, – kalbėjo šiaulietis V. Gudonis.
Lietuviai nuo seno save vadina kuklia, drovia ir kompleksuota tauta, kuri nemoka nė dorai pasilinksminti, o tik verkia ir dūsauja. Esą neginčijamas šių argumentų įrodymas – mūsų lyriškoji tautosaka. Etnologė dr. Daiva Šeškauskaitė sklaido šiuos mitus ir atskleidžia tikrąjį protėvių gyvenimą, kuris atsiveria per tautosakoje užkoduotus simbolius.
Buvo priimti įstatymai, draudžiantys daugpatystę
Pašnekovė, ištyrinėjusi kalnus įvairių šaltinių apie senovės lietuvių gyvenimą, papročius bei kūrybą, pabrėžia, kad mūsų tautosakoje gausu simbolių. Žinoma, juos interpretuoti galima įvairiai, tačiau taip pat neteisinga mūsų liaudies kūrybą suvokti tiesiogiai.
Pirmąsias žinias apie protėvių gyvenimą mums perteikia istoriniai šaltiniai. Pasak D. Šeškauskaitės,
jau apie 500-700-tuosius metus baltų žemėse ėmė lankytis krikščionių misionieriai. Pirmiausiai jie pasiekė prūsus, todėl ir pirmosios žinios yra apie juos.
„Tiesa, misionieriai į juos žiūrėjo kaip į barbarus, tad viską, ką matydavo, vertindavo negatyviai, o neretai vietinius gyventojus ir apjuodindavo. Visgi istoriniai šaltiniai teigia, kad šios gentys šeimoje gyveno su daug žmonų. Dar iš 12-to amžiaus yra žinių, kad prūsams buvo nustatytos labai didelės baudos už daugpatystę. Taip pat buvo nurodoma, kad prūsai laisvai gali pakeisti žmoną, jei ši neįtinka. Kita vertus, tuo metu galiojusiame teisyne buvo rašoma, kad moteriai, kuri netenka vyro, per metus reikia kuo greičiau rasti naują, nes ji negali ilgai gyventi be vyro. Galima teigti, kad moteris vis dėlto gerbdavo“, – pasakojo mokslininkė.
Anot jos, žmonės tuo metu gyvendavo didelėse šeimose – vienoje erdvėje spausdavosi net penkios kartos. Taigi socialinis gyvenimas buvo daug artimesnis, viskas vykdavo kitų žmonių apsuptyje, todėl ir į erotiką požiūris buvo natūralesnis.
„Tik 17-18-ame amžiuje pradėta statyti klėtis, kuriose buvo galima pasislėpti. Tai nereiškia, kad būdavo demonstruojamas nuogas kūnas. Ne, viskas būdavo labai saugoma, tačiau lytinis gyvenimas buvo normalus veiksmas, būtinas giminės pratęsimui. Šia prasme ir grožis būdavo suprantamas kitaip nei šiandien – jei moteris stipri, raudonais žandais, vadinasi, ir graži, nes sveika, bus gera darbininkė. Šiandien kuo moteris lieknesnė, baltesnė, silpnesnė, tuo ji gražesnė“, – svarstė pašnekovė.
D. Šeškauskaitė apgailestavo, kad žinios apie mūsų protėvių gyvenimą labai šykščios, nes misionieriai greitai ėmėsi mūsų papročių naikinimo – buvo pjaunami šventi ąžuolai, sprogdinami akmenys. „Iki krikščionybės turimų dievų skaičiumi mes buvome panašūs į indus, turėjome ir meilės deivę Mildą, ir vestuvių dievą Gondą, kurį garbindavo merginos, dar turėjome Pizių, kuriam aukodavo nuotaką išlydint pas jaunikį, Ledą arba Ladą, kuriai merginos nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. šokdavo ir vainikus pindavo, dar Derintoją, kuris „derindavo“ vyro ir moters santykius“, – vardijo etnologė.
Birželio 24-oji – vieniems Joninių šventė, kitiems ilgojo savaitgalio pradžia. Nors jau keleri metai tai ne darbo diena, tačiau kaip ir prieš ją tokia paskelbiant Lietuvos gyventojai nėra vieningi: kas švenčia, kas – ne.
O juk buvo laikas, tiesa, labai seniai, kai saulėgrįžos naktį Rasas ar Kupolę šventė visi. Kas tada tokio ypatingo buvo toje šventėje, kalbamės su etnologe daktare Daiva Šeškauskaite.
– Joninės, Rasos vadinamos kalendorinėmis šventėmis. Kodėl?
– Kalendorius žemdirbiui labai svarbus: pavasaris ir ruduo jam – pats darbymetis, žiemą – ratus tepa, žirgams pasagas kala, virves pina, rąstus kerta ir veža, malkas kapoja, degutą, smalą dega, kulia, vasarą – šienapjūtė, avižapjūtė, rugiapjūtė, linarūtė, žolių ravėjimas, žolynų, uogų rinkimas, naktigonė. Darbus dirbdavo kviesdami talkas. Po darbų švęsdavo, šokdavo, kaip sako monydavosi.
Birželio 21, 22 d. – tai saulė pakylas aukščiausiame taške. Žemdirbio gyvenime – tai šienapjūtės pabaiga, šventė, kai rugiai plaukia, – javų lankymo apeiga. Einama aplink rugius žiūrima ar jau žydi, ar išplaukę. Javų laukus apeinama dainuojant, kampuose užkasant duonos, akmenuką ar visą didelį akmenį užridenant, pažymint ribą. Apeiga skirta apsaugoti, javus, užtikrinti gerą derlių.
Jaunimui – tai pažinčių, susitikimų metas, kai vieni kitus gali pašnekinti, pakalbėti, pabendrauti. Tai piršlybų pradžia.
Senieji, stebėdami jaunus žmones nutardavę kas kam tinkamas, kokia šeima bus.
Dabar mes, miestiečiai, turime poilsio metą ir darbo laikotarpį, o kaime, kaip ir senovėje, šie laikotarpiai mažai skiriasi – šventė ir ne šventė vis kartu. Jei baigę kirsti rugius atnešdavo į namus vainiką gaspadinei, kad padėtų į gražiausią vietą, tai kartu buvo ir darbo pabaiga, ir šventė.
– Tačiau Rasų šventė lyg ir nelabai susijusi su žemdirbio darbais.
– Seniau saulę aukščiausiame taške pradėdavo švęsti nuo gegužės 25-osios, kai viskas pradeda žaliuoti, ir švęsdavo iki birželio 22-osios, kol viskas kupa – sužaliuoja.
Manau, tai susiję su labai svarbiu žemdirbiui laikotarpiu – rugių žydėjimu, kuris dabar mums atrodo ne toks svarbus, nes duoną dauguma perkame prekybos centruose, vaistus – vaistinėse. O seniau jei nėra rugių – nėra ir duonos, vadinasi, badas. Tačiau jei rugiai žydi, tai pranašauja gerą gyvenimą ateityje.
Viskas anais senais laikais buvo susiję su žmonių kasdiena, su jų gyvenimu, o visos atliekamos apeigos, burtai turėjo jį sėkmingą užtikrinti.
Todėl praktiškai per kiekvieną šventę žemdirbys bandė nuspėti, kokie bus ateinantys metai, kaip pavasarį reikės sėti ir ar rudenį bus derlius. O vasaros švenčių metu buvo įvairiais burtais aiškinamasi, kaip žmogus praleis savo energetinį gyvenimą – savo meilės gyvenimą.
Todėl galima sakyti, kad tas kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra aukščiausias žydėjimo, sužaliavimo taškas gamtai ir kartu žmonėms, jaunimui, kai merginos jau yra tekamo, vaikinai vesti tinkamo amžiaus.
Juk ne veltui per Užgavėnes buvo išaiškinamos senmergės (tokiomis laikydavo dvidešimt dvejų-dvidešimt aštuonerių metų merginas) ir nurašomos: jei neištekėjot, metus sėdėsit ant pelų. Tačiau per Rasas jos galėjo ieškotis bernelio. Ne vyro, bet bernelio, nes vyru buvo vadinamas tik vedęs, turintis pačią. O kai per Rasas susirasdavo poras, tai iki Užgavėnių visi vesdavo, visos ištekėdavo.
Taigi čia ir yra svarbiausias momentas, kad per trumpiausią metų naktį ne tik gamta pasiekia aukščiausią savo žydėjimo tašką, bet ir žmonės, nes seniau gamta ir žmogus nebuvo atsieti vienas nuo kito, nuo natūralaus gamtos ritmo. Vadinasi, mergina ir vaikinas, pasiekę atitinkamą amžių – žydėjimo – galėjo ir turėjo ieškoti vienas kito.
– Tai koks senovėje buvo tas žydėjimo amžius?
– Antropologai ginčijasi kiek galėjo turėti metų.
Indoeuropiečių laikais, kai protėviai atėjo į šias žemes, manytina, tuokdavosi 12 -16 metų. Tuo metu žmogaus vidutinis amžius buvo 22 – 25 metai. Sulaukti 60 a. buvo išskirtinis dalykas. Tai kaip dabar 112 m. Panašiai vedėsi, tuokėsi 19 amžiuje. Kodėl taip atsitiko? Buvo pono valdžia ir pono naktis. Tai tėvai stengdavosi kuo anksčiau ištekinti už turtingo ar pasiturinčio, nes reikėjo mokėti vainiko (venok) duoklę ponui. Viduramžiais gyvenimo lygis gerėjo, vidutinis gyvenimo amžius taip pat. Vestuves keldavo sulaukus 18 – 25 metų amžiaus.
Jei žiūrėsime patį seniausią laikotarpį, dar keturtūkstantąjį prieš Kristų, kai dar buvo gyva indoeuropiečių prokalbė, tuo metu buvo gyvenama gentimis, daugmaž kartu. Tačiau jau ir tada buvo labai ryški šeima – vyravo matriarchatas, buvo garbinama deivė Motina ir moterys sprendė, kas yra jos vaiko tėvas.
Kai šios gentys išsiskirstė ir išsivaikščiojo po pasaulį, kai buvo pirmą kartą pradėta rašyti apie baltų gentis, akcentuota žinia apie jose vyraujančią daugpatystę – patriarchatas atėjo, kai vyrams parūpo atiduoti turtą savo linijos palikuonims. Tada jau vyras nustatinėjo, kiek jis gali turėti moterų – žmonų ir sugulovių. Vadinamasis haremo variantas buvo paplitęs ir baltų gentyse – tarp lietuvių, prūsų. Dabar, aišku, norima mūsų tautą padaryti romantišką ir tai nuslėpti: ne, pas mus taip nebuvo! Gal ir trumpas pas mus buvo tas laikotarpis, bet vis tiek, kaip ir visur, jis buvo.
O paskui atėjo laikai, kai moteris į vyrą nė pasižiūrėti negalėjo. Štai devynioliktasis amžius: jei moteris be prijuostės išeis iš namų, tai ji – paleistuvė, jei nukris merginai sijonas – tai jai galas, nesvarbu, jei šokiuose ar kur bernai tyčia sijoną primins, specialiai pasijuoks. Pasakojama, jog kartais tokios merginos nusižudydavo iš to siaubo.
Tik prieš karą prasidėjo tas laikotarpis, Jono Avyžiaus romane „Į stiklo kalną“ aprašytas, kai kaime ir meilužiai, ir meilužės atsirado, ir visa kita, o iki tol – dar XIX amžiuje – buvo labai griežtai reglamentuota: žmona ir vyras.
Todėl jei žiūrėsime per tą prizmę į Rasų-Joninių šventę, tai pamatysime labai svarbų jų momentą: seniai per tą šventę perduodavo savo tradicijas jauniems. Seniai, kaip kokie burtininkai, kaip kokie piršlybų organizatoriai, nužiūrėdavo, kas kam tinka, padėdavo suvesti jaunuolius.
Beje, tokioje apžiūroje dalyvaudavo ne tik vyrai, bet ir žvalgonėmis vadinamos moterys. Jos jaunus žmones apžiūrėdavo, su jais pasikalbėdavo ir tik tada, kai nustatydavo, kad vaikinas ir mergina vienas kitam tinka, jau vykdavo tikrosios piršlybos.
– Tai Rasos buvo vienintelė proga jaunimui laisvai pabendrauti, lyg ir iniciacijų į santuoką šventė?
– Galima ir taip teigti. Nors pirmieji tokio bendravimo apmatai buvo jau per piemenų šventes – Sekmines, kai vykdavo tam tikras vestuvių vaidinimas. Tai vienintelė proga piemenims pabūti laisviems, nesaugoti gyvulių, švęsti, kepti savo kiaušinienę (beje, kiaušinio sudaužymas – jau tam tikra prasme yra simbolinis veiksmas). Be to, jie jau švęsdavo su išsirinkta savo mergaite, su kuria iš eglių šakų padarytoje palapinėje žaisdavo jaunavedžius.
Ir merginų pirtys buvo kaip mažosios iniciacijos. Tekamo amžiaus merginos susirinkdavo į tas pirtis pasišnekėti apie tai, ką dabar jau vaikai sužino internete. Tik tada tos pirčių paslaptys buvo kitokios nei dabar, ir tos paslaptys taip ir likdavo šventos.
Vaikinų iniciacijos vyko ne tik pirtyse, bet ir mišką kertant, kur jie vieni galėjo pasikalbėti, bet ir per darbus. Ypač per mėšlavežio, kuris turėdamas kažką nešvaraus, purvino buvo ir erotiškas, nes vaikinai ir merginos kartu jame dalyvavo: vieni mėšlą vežė, kitos jį kratė, o tai darydami ir kvailiojo. Su erotika susiję ir kiti darbai – sėjos, javapjūtės, kur taip pat netrūko pasikvailiojimų, laistymųsi vandeniu, pasigainiojimų.
Žinoma, glaudžiausiai merginos ir vaikinai sueidavo per talkas – kūlimą, linų šukavimą, kai merginas stengtasi ir ant kultuvių ožio patiesti, ir iš arčiau apžiūrėti. Tai būtų galima pavadinti pirmaisiais daigais prieš žydėjimą, pirmaisiais bandymais pasibandyti vienam kitą.
– Vadinasi, erotikos senais laikais Lietuvoje būta ne tiek mažai?
– O taip. Todėl XIX amžiuje, kai mergaitės, merginos šeimoje buvo labai prižiūrimos, jos gan anksti buvo ištekinamos – trylikos, septyniolikos metų, nors ir tada toks amžius buvo laikomas per jaunu. O kodėl taip darė? Nes kai taip griežtai prižiūrima, tai viskas labai ir įdomu – kas, kaip.
Taip ir prieiname prie Rasų-Joninių šventės, kuri buvo proga jauniems laisvai sueiti, pašokti, merginoms vainikus nupinti ir savo bernelį išsiburti vainikus mėtant ant kupolės.
Ši šventė buvo aukščiausias taškas – saulės ir jaunų žmonių, kuriančių gyvenimą pagerbimas.
– O kodėl Rasų šventė pasidarė kitokia – gan formalios Joninės?
– Aišku, ir dėl krikščionybės įtakos. Kadangi pirmieji Lietuvą krikštiję kunigai, vienuoliai net nemokėjo lietuviškai ir pačiam Jogailai po dešimtmečių teko žemaičius dar kartą krikštyti, labai sunkiai ji čia skynėsi kelią. Tada ir sugalvota pritraukti visas pagonių šventes prie bažnytinių švenčių, senuosius baltų dievus – prie šventųjų, Rasas – prie Jono Krikštytojo.
Tačiau kaip tai buvo daroma. Ir rykštėmis, ir piniginėmis bausmėmis, ir baisiausiais pasityčiojimais. Juk jei surasdavo merginą kartu su vaikinu, tai jiedu turėdavo visą sekmadienį stovėti prie bažnyčios durų. Net pririšti prie stulpo. Ir ant jų liepdavo spjaudyti.
17 – 18 a. galią turėjo ponas ir kunigas. Jie ėjo išvien. Šešias dienas dirbdami pas poną baudžiauninkai ir laisvi žmonės, kurių buvo vos keli, sekmadienį buvo verčiami eiti į bažnyčią. Bažnyčioje buvo renkamas mokestis. Prie bažnyčios stovėjo kunigų ar ponų statydintos karčemos. Po mišių kunigas kviesdavo eiti išgerti ar savo dūšią palinksminti karčemoje, kur po sunkios savaitės atėjusieji palikdavo paskutinius uždirbtus pinigus tiems patiems išnaudotojams.
Todėl žmonės ne tiek užmiršo senąsias tradicijas, kiek tiesiog nebegalėjo jų išlaikyti, o per kartas ir užsimiršimas atėjo. Juk viskas buvo naikinama, griaunama – ne tik pilys ir piliakalniai, stogastulpiai keičiami kryžiais.
Todėl net apie Rasas ne tiek daug randame informacijos senuosiuose šaltiniuose. Tik kad jos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 22-osios ir tai buvo daugiausia merginų šventė. Merginos laukuose skindavo gėles, žoles, įvairius augalus, pindavo vainikus, kuriais pasipuošusios džiaugdavosi, kad grįžo saulė. Dar rašyta, kad buvo daroma kupolė – aukštas stulpas aprišamas įvairių šventų žolynų kuokštais, ir tris dienas merginos jį turėjo saugoti nuo vaikinų – kad nepavogtų. Tai, akivaizdu, buvo pasilinksminimas ir kartu simbolinis gan intymus vyksmas.
O štai paparčio ieškojimo momentas saulėgrįžos naktį atsirado gan vėlai – XVIII-XIX amžiaus šaltiniuose, nors irgi iš senų senovės pasakų, sakmių atėjęs.
Apie Rasų šventę dabar mes žinome tik iš nuotrupų, ji sudėliota iš įvairiausių gabaliukų – apie paparčio žiedą, apie maudynes, apie į vandenį metamus vainikus ir visa kita. Deja, nėra likę jokio tikro XII-XIII amžių šios šventės scenarijaus.
– Tai ką reikia švęsti – Jonines ar Rasas?
– Tai dvi skirtingos šventės, kurios vyksta beveik tuo pačiu metu: Rasos – birželio 22-ąją, Joninės – 24-ąją.
Joninės – tai Jonų ir Janių vardinės. Tai nedidelė šventė, per kurią pinamas vainikas ar ąžuolo lapais apipinama kėdė konkrečiam vardui. Nemanau, kad tai ta šventė, kurią visa Lietuva turi švęsti. Kodėl išskirti tik vieno Jono vardą?
Švęskime visų vardines, nes ši šventė senesnė nei krikščionybė Lietuvoje. Senų senovėje mūsų protėviai eidavo pas žynį, kad iš jo vardą gautų, kad pakrikštytų, kaip dabar sakoma. O vardai buvo augalų, gamtos reiškinių, vėliau, žvėrių pavadinimai, kaip dar išlikę Rūta, Eglė, Rasa, Aušra, Vilkas. Beje, ilgai gyvavo tradicija, kad pribuvėjos galėjo krikštyti vaiką, jei tas gimdavo silpnas. Tokia buvo visuotinai pripažinta, net bažnyčios neginčijama šios moters galia – krikštyti. Tai rodo, ir koks svarbus yra žmogui jo vardas, ir iš to kilusi vardinių tradicija, kai buvo nupinamas vainikas, užkabinamas už durų stengiantis, kad jo varduvininkas nepamatytų, nes jei pamato, tai turi kelti vaišes tiems, kurie nupynė vainiką.
Taigi galima sakyti, kad vardinės – tai kamerinė šventė vienam kitą pasveikinti. Tik dabar vardines vis dažniau pakeičia gimtadieniai. Todėl jei norime savo tautiškumą išlaikyti, būtų labai gražu ir kiek rimčiau pasižiūrėti į vardines, į tai, kaip jos vyko.
