Pasitaiko, kad vietoj briedžio nušauna ką? Žmogų. Netyčia, o gal šiaip sau. Ne vietoj stovėjo, pasimaišė. Gal draugas, o gal priešas, o gal per daug žinojo. O jei tas žmogus ne medžiotojas, o kaimietis, varovas, kurio ir taip niekas nežino ir niekam neįdomu. O jei dar ir girtas. Tai dar geriau. Nėra ir nereik. Nesvarbu, kad dokumentus sutvarkoma per kelias valandas, gaunama visi reikalingi pažymėjimai. O briedis vaikšto sau. Ir laukia. Medžiotojų selekcininkų. Laukia. Ateis selekcininkas, norintis nušauti sergančius, besikamuojančius žvėris. Jo graižtvinė kulka pataikys į gražiausią, didžiausiais septyniais devyniais ragais spindinčią galvą. Briedis stovės aukštai iškėlęs galvą kaip garbingas didžiavyris, krentantis nelygioje kovoje prieš šautuvą, ne prieš vyrišką susirėmimą. Ne prieš kovą su kitu briedžiu. Briedžio galva ar ragai pateks į trofėjų parodą. Linko briedžio galva dėl trofėjo, gal dėl dešros, bet ne dėl selekcinio išrinkimo.
Briedis mūsų girių ir miškų dvasia, saugantis žvėrių sielas. Jis Žvėrūnės (Žvorūnės) ir Medeinos pagalbininkas, jis pripildo mišką pilnumu, jis atneša saulę tarp ragų. Briedis – miškų ir girių valdovas.
Briedis (elnias) ar žmogus
