Kūčios, Kalėdos – senovės lietuvių būdas atsinaujinti, sulaukti sugrįžtant saulę, žmogaus gyvenimo ciklo perėjimas. Naujos šviesos ir gyvybės ciklo pradžia.
Žiemos saulėgrįža. Gruodžio 21 d. laikas, kai saulė stabteli.
Saulė kaip gyvybės ir šviesos simbolis. Saulė „atgimsta“ ir grįžta į žemę. Ugnis simbolizuoja Saulės šviesą ir apsaugą nuo tamsos ir blogio jėgų.
Du būdai švęsti Kūčias ir Kalėdas. Pagal lietuvių papročius, astronominį ciklą arba pagal krikščionybės normas. Astronominis laikas – solsticija – saulėgrąža, gruodžio 21 d.
Kūčių šventė dedikuojama dievams ir protėviams. Kiekvieno valgio padedama į lėkštę protėviams.
Kalėdos, šventė – tai dvasinis atgimimas, gamtos ir žmogaus harmonijos atstatymas, vilties metas, jungia praeitį, dabartį ir ateitį.
Žaliuojanti eglė ir jos šakos naudojamos namų puošimui. Simbolizuoja gyvybės tęstinumą, vaisingumą, apsaugą.
Dainos apdainuoja gamtą, žvėris, paukščius, lyginant su žmonėmis, jų gyvenimu. Dažniausiai apie piršlybas, mergelę, bernelį, marčią, žentą. Daina „Leliumoje ant to dvaro, leliumoj” – tai minima dovanų įteikimas, dovanojimas. Apdainuojama mergelė, vijanti juostas ir dovanojanti berneliui. Bernelis, pagavęs antį, dovanoja mergelei. Ims neims, nors paminės. Ši daina leidžia teigti, kad per Kalėdas buvo valgoma antis. O viena iš dovanų buvo juosta.
Blukis – rąstas, pririštas prie virvės. Blukio vilkimas, mušimas, deginimas simbolizuoja senus metus.
Okka, Okapirmas, Ukapirmas, vėliau vadintas Praamžiu – dievybė kaip Saulės simbolis, įkūnijantis gyvybę ir šviesą. Žiemos saulėgrįžos metu buvo švenčiama Saulės pergalė prieš tamsą – dienos ilgėjimo pradžia. Šis laikotarpis buvo laikomas šventu, kupinu burtų ir pranašysčių apie būsimus metus.
Lietuvoje Nauji metai buvo švenčiami kitu laiku, nei dabar: rytų, vidurio Lietuvoje kovo mėn., Dzūkijoje, Suvalkijoje, Žemaitijoje – gruodžio mėn.
Kūčių vakaro papročiai:
- M. Pretorijus rašė, kad per Kūčias lietuviai tvartuose barstydavo žirnius ir kviečius, tikėdami, jog tai padės užtikrinti gyvulių gerovę.
- Siekiant apsisaugoti nuo perkūno, virš durų angų buvo piešiami skalsos ženklai anglimis ar nuodėguliais.
- Iki sausio 6 d. buvo vengiama sukti ratus, verpti, malti rankinėmis girnomis ar galąsti peilius ir kirvius.
Burtai. Tradiciniai lietuviški Kūčių ir Kalėdų burtai, siekiant sužinoti ateitį, susijusią su meile, santuoka ir derliumi.
- 1. Burtai su kepurėmis. Ant stalo išdėstomos kepurės, gali būti puodeliai, po kuriais paslepiami skirtingi daiktai: žiedas, moneta, duona, cukrus, svogūnas, druska ir vanduo. Asmuo, norintis sužinoti savo ateitį, nežiūrėdamas pasirenka vieną kepurę:
- Žiedas – artėjančios vestuvės.
- Moneta – turtas.
- Duona – klestėjimas.
- Cukrus – linksmybės.
- Svogūnas – ašaros.
- Druska – nelaimės.
- Vanduo – gyvenime nebus didelių pokyčių.
- 2. Burtai su popieriaus lapeliais. ant kiekvieno lapelio parašomi vardai ir lapeliai padedami po pagalve. Naktį prabudus reikia ištraukti pirmą. Koks parašytas vardas – toks bus vyro vardas.
- 3. Būsimo jaunikio vardo spėjimas. Kūčių naktį netekėjusi mergina išeina iš namų ir paklausia pirmo sutikto vyro vardo. Tikima, kad būsimas vyras turės tokį pat vardą.
- 4. Burtai su popieriumi. Sulamdytas popieriaus lapas padegamas ant apverstos lėkštės. Kai popierius sudega, šešėlis, metamas ant sienos, interpretuojamas kaip ateities ženklas.
- 5. Burtai su vašku. Ištirpintas vaškas lašinamas į dubenį su šaltu vandeniu. Susidariusios figūros interpretuojamos:
- Apvalūs lašeliai – pinigai.
- Gėlės – laiminga santuoka arba naujas meilės romanas.
- Juostelės – galimas gyvenamosios vietos pakeitimas.
- Žvaigždutės – sėkmė karjeroje ar moksluose.
- Žmogaus figūra – naujas draugas.
- Varpas – naujienos, priklausomai nuo formos simetrijos.
- Medžio lapas – pavydas, intrigos.
- Kiaušinis – kažko naujo pradžia.
- Širdelės – meilė.
- 6. Ateities spėjimas „Taip ir ne“. Virš indo su grūdais laikoma kairė ranka delnu žemyn, galvojant apie svarbų klausimą. Tada pasemiama sauja grūdų ir suskaičiuojama:
- Lyginis skaičius – atsakymas „Taip“.
- Nelyginis skaičius – atsakymas „Ne“.
- 7. Burtai su žiedu. netekėjusios merginos ridena žiedą. Kurių žiedas nurieda arčiausiai durų, ta greičiausiai ištekės.
- 8. Burtai su šiaudais. Po Kūčių vakarienės visi traukia šiaudą iš po staltiesės: Ilgiausias šiaudas reiškia ilgiausią gyvenimą. Išsišakojęs šiaudas reiškia, kad kitais metais daug visokių kelionių bus.
- 9. Burtai su obuolio žievele. Nulupama obuolio žievelė, stengiantis, kad ji būtų vientisa. Mestelėjus ją per petį, žiūrima, kokią raidę ji primena – tai būsimo išrinktojo vardo pirmoji raidė.
- 10. Kūčių vakarą netekėjusios merginos meta batą per petį link durų: Jei bato priekis atsisuka į duris – greitai ištekės. Jei kulnas – dar teks palaukti.
- 11. Pavalgius Kūčias einama po kitų langais klausytis ką kalba. kokį pirmą žodį išgirsi – taip ir bus.
- 12. Pavalgius Kūčias išeiti pro duris ir pažiūrėti pro durų tarpą link Kūčių stalo. Ką pamatysi – tai bus tavo būsimasis. Arba: pavalgius išeiti pro duris. Ką pirmą sutiksi gali būti tavo mylimasis.
- 13. Burtai su veidrodžiu. Naktį, užsidegus žvakę ir žiūrint į veidrodį galima pamatyti ateitį, būsimąjį.
- 14. Ugnies kūrenimas. Ugnis simbolizuoja saulės šviesą ir šilumą. Deginant laužus ar žvakes atgaivina saulę ir užtikrina jos nuolatinį judėjimą.
- 15. Apsaugos burtai. Amuletai, ugnis, šokiai apsaugo nuo blogio, neša laimę.
- 16. Derliaus ir vaisingumo burtai. Simbolinis aukojimas dievams, dedant grūdus, vaisius, prašant palankumo, sėkmės ūkyje, namuose, šeimos nariams.
- 17. Burtai su žaliuojančiomis šakomis. Žaliuojantys augalai – eglė, ąžuolas, jų šakos naudojami kaip magiškos priemonės, simbolizuojančios gyvenimo tęstinumą, namuose apsaugo šeimą ir užtikrina gerovę.
- 18. Šviesos burtažodžiai. Kalbėjimas, dainavimas burtažodžių, dainų, giesmių prie ugnies padeda „pažadinti“ saulę.
- 19. Ženklai ir pranašystės. Bandymas spėti orus ir ateitį, žiūrint į žvaigždes, stebint gamtos ženklus, naudojant įrankius.
- 20. Žaidimai su riešutais, sėklomis naudojami likimui pranašauti – metant, gaudant, deginant parodo sėkmę ar nelaimes.
- 21. Į puodynę su karštu vandeniu metant objektus ir juos ištraukiant matoma ateitis.
Matas Pretorijus, XVII a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikas bei etnografas, savo veikale „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ aprašė senovės prūsų ir lietuvių papročius, įskaitant žiemos šventes, burtus ir simbolius.
Daukantas savo veikaluose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ bei „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, aprašė senovės lietuvių gyvenimo būdą, papročius ir šventes.
Teodoras Narbutas savo daugiatomėje „Lietuvių tautos senovės istorijoje“ nagrinėjo lietuvių mitologiją ir papročius. Pirmame tome jis aprašė įvairias deives ir dievus, susijusius su gamtos reiškiniais ir žmogaus gyvenimo ciklais.
James George Frazer knyga „Auksinė šaka“.
Cituojant: Daiva Šeškauskaitė. Kūčios. Kalėdos. https://daivaseskauskaite.lt/