Narsa

Tada, kai trykšta saulė.
Kai randasi rasa.
Tada
Atsiranda tiesa.
Tada miego kaukė
Suglumina mane, tave.
Sėdžiu parimęs,
Prie pušies, kuri dar nenupjauta.
Gyva.
Ir
Nesuprantu kalbų – jos tokios pinigingos, vargingos, pūlingos.
Tik į vienus vartus.
Balsuokite, vergaukite, klūpokite, rankas pakelkite, – pirmyn.
Tai šūkčiojimai politikų rimti.
O kur dar pasekėjai, minia didi.
Jie kailius mums nudirtų kalbomis, plakatais, rietenomis,
Ir pažadais.
O gal keiksmais?
Įmantriais kalbų voratinkliais?
Ir šūkiais?
Pagaugais nuėjo jų garsai.
O kas gi mus išgirstų?
Mes norime ramiai
Gyvent ir dirbt, mylėt,
Lietuviškai, žemaitiškai,
O gal ir prūsiškai
Kalbėt
Ir gerbt mūs protėvius, tėvus.
Gamtą, žemę, dvarą savo.
Savo ūkį, katę,
Šunį, kurį rado.
Pakelėj, prie raisto.
O kur vaikai mūs numylėti!
Vis beldžiasi į širdis – mes jūsų kraujas, mintys ir dvasia!
Dūžiai amžini!
Motinos galva pakyla!
Lietuvoj ji dar yra!
Dvasia jos skleidžias palengva!

Daiva Šeškauskaitė

Parašė straipsnių: 58

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Susiję įrašai

Įrašykite ieškomą raktažodį ir paspauskite "Enter", kad pradėti ieškoti. Paspauskite "ESC", kad uždaryti paiešką.

Grįžti į Viršų