Aš ir medis laike
Vieną dieną atsistoji po medžiu ir sustingsti. Ne iš nuovargio — iš tikslumo. Lyg kažkas pagaliau paspaudė „pauzę“ ne pasauliui, o tau. Aplinkui viskas juda. Vėjas glosto šakas, lapai šnara, kažkur nuskrenda paukštis. Žemė po kojom gyvena.
O tu — stovi.
Ir tada ateina suvokimas. Laikas nėra draugas ir nėra priešas. Jis yra srovė. Kai tu bėgi, atrodo, kad tu valdai kryptį. Kai sustoji — pamatai, kad srovė teka per tave. Net ne šalia. Per.
Jausmas – jis bėga. Tu sustingai, bet laikas tavęs nepalaukia. Jis eina tiesiai į veidą, kaip priešpriešinis vėjas. Atima teisę apsimesti, kad „dar spėsi“.
Ir kartu duoda keistą dovaną: ramybę.
Medis šalia viską žino. Jis neskuba. Jis nesiaiškina, ar „verta“. Jis gyvena be panikos. Kol stovi.
Stovėdama po juo, vieną sekundę tampi panaši į medį. Ne bandai aplenkti laiką. Tik stovi medžio viduje.
Cituojant: Šeškauskaitė, Daiva. Aš ir medis laike. https://daivaseskauskaite.lt/2025/12/12/as-ir-medis-laike/
