dr. Daiva Šeškauskaitė Skalsa
Kultūros ministrą pasiūlė partija „Nemuno aušra“. Visuomenės kultūros bendruomenės reakcija. Protestai dėl „giminystės“ struktūros. Dėl nepakankamos kompetencijos ir politinio paskyrimo. Manoma: „ministerija kaip politinis svertas“. Nors ministras tik pradėjo eiti pareigas. Kritika prevencinė ir simbolinė dėl kompetencijos, pačio proceso. Ne dėl nustatytų pažeidimų. Ministras viešai sakė neatsistatydinsiąs ir kviesiąs dialogui su kultūros bendruomene. Į protestus reagavo ir Prezidentūra.
Tai kas vyksta?
Gal jaučiama, kad bus nutraukta melžiama pinigų karvė? Tekėjusi į kultūros įstaigų ir prietelių pinigines? Baiminasi, kad projektai ar komercinės grupės, kurios iki šiol turėjo santykinai laisvą finansavimą? Gali pakeisti finansavimo kryptis, skirstyti dotacijas pagal simpatijas, gali prarasti paramą, atsiradus kitiems prioritetams? Rizika, kad tie, kurie yra arčiau politinių atrankų, galėtų išsikovoti palankesnes vietas valstybės kultūros įstaigose? Reikalaujama skaidrumo?
Keli aspektai dėl ministro
Giminės struktūros, politinis, kompetencijos, politinio protegavimo, dotacijos, projektų skyrimo, ne skaidrumo.
Ar tai išskirtinis atvejis? Platesnis vaizdas Lietuvoje?
„Gimininės“ struktūros ir politinis protekcionizmas – ką rodo duomenys?
STT (2019–2020) nustatė aukštą nepotizmo, protegavimo riziką savivaldose. Savivaldybių valdomose įmonėse – 21 991 darbuotojas, iš jų 4 159 susieti giminystės ryšiais (apie 19 %). Tai nėra automatiškai pažeidimas, bet aiškus rizikos indikatorius?
Gyventojai, įmonių vadovai ir valstybės tarnautojai tarp labiausiai paplitusių problemų nurodo nepotizmą, protegavimo ir partinį protegavimą – savivaldoje ir pavaldžiose įmonėse. Dažniausias viešųjų atvejų, spaudos ir STT apžvalgos rodo, kad savivaldybėse konkursų kriterijai, artimųjų įsidarbinimas pavaldžiose įstaigose, silpna SVĮ valdybų nepriklausomybė.
STT “Nepotizmo rizikos institucinės struktūros analizė” (2020 m.) nustatyta, kad savivaldybių administracijose dirbo 12 596 darbuotojai, iš jų 2 140 buvo susiję giminystės, santuokos, svainystės ryšiais. Savivaldybių valdomose įmonėse (SVĮ) dirbo 21 991 darbuotojas, iš jų 4 159 turėjo giminystės ryšį — tai sudarė ~19 % visų darbuotojų tame sektoriuje.
Viešai dokumentuotas ministerijų lygmens ryšių pavyzdys, kai 2023 m. žiniasklaida aptarė, kad dvi viceministrės – Ekonomikos ir inovacijų viceministrė ir Susisiekimo – yra pusseserės skirtingose ministerijose. Tai kėlė klausimų dėl valdymo. Šiaulių miesto savivaldybėje atvejai, kai „mama skyriaus pavaduotoja, dukra dirba kitame skyriuje“, arba „žmona dirba specialiste, vyras – vairuotoju“. Vilniaus rajono mero komanda sulaukė kaltinimų. Kad konkursai į administracijos pareigas esą suformuojami taip, kad laimėtų iš anksto numatytas asmenys. Klaipėdos rajono savivaldybėje yra viešai cituojami atvejai. Direktoriaus pavaduotojos sutuoktinis laimėjo konkursą į sporto centro direktoriaus vietą, kontroliuojamą per žmoną. Jos dukra gavo darbą savivaldybės bibliotekos administracijoje. Atvejis buvo viešai aptarinėjamas kaip “valdiška duona mintama ištisomis šeimomis”. Konkretūs atvejai, kai vadovai ar kiti darbuotojai, turintys artimus žmones institucijoje, būdavo labiau apdovanojami priemokomis, komandiruotėmis, privilegijomis. Tarp kitko, tyrimuose STT akcentas – valdyti riziką.
Kiek „biudžetininkų“ dirba?
1990 m. „biudžetinės įstaigos“ ir „viešasis sektorius“ neatitinka šiandieninių statistinių apibrėžimų – Lietuvoje tada dirbo ~85 % darbo jėgos valstybiniame ir kooperatiniame sektoriuose. Tai buvo visa valstybinė ūkio sistema, ne ministerijos.
Palyginimui skaičiai:
2019 m. – viešajame sektoriuje dirbo ~354–367 tūkstančiai darbuotojų. Viešasis sektorius sudarė ~28–28,5 % visų darbuotojų. VRM ataskaita ir OSP rodo artimus dydžius
2021–2023 m. – apie 363–348 tūkstančiai viešojo sektoriaus darbuotojų, 2023 m. pabaigai viešasis sektorius ~348 tūkst., iš jų ~43,7 tūkst. – valstybės tarnautojai. OSP ir Viešojo valdymo agentūros duomenys.
Daugiausia darbuotojų viešajame sektoriuje – švietime ~34 %, viešajame valdyme ir gynyboje ~23 %, sveikatoje ir socialiniame darbe ~22 %.
1990 m. „valstybinis sektorius“ apėmė beveik visą ekonomiką. Po ~35 metų, viešasis sektorius ~350–360 tūkst. darbuotojų ir sudaro apie ketvirtadalį visų dirbančiųjų.
Protestai prieš kitus ministrus?
Kas vadinama „kompetencijos trūkumu“?
Ministrų pareigoms Lietuvoje nėra teisinio reikalavimo turėti konkrečios srities profesinę kvalifikaciją, pavyzdžiui, gynybos ministrui – karinį laipsnį. Ministro vaidmuo labiau kaip politinio vadovo: nustatyti kryptį, formuoti komandą, viceministrai, kancleris, patarėjai. Techninė ekspertizė – ministerijos tarnautojų ir pavaldžių įstaigų.
Viešai kylantis „kompetencijos“ ginčas reiškia:
Ar žmogus turi įtikinamą patirtį srityje politikoje / sektoriuje?;
Ar procesas buvo skaidrus ir įtraukus. Ar ne „politinė dalybų kėdė“?;
Ar ministras valdo krizines situacijas ir atliepia sektoriaus bendruomenę?
Trys rezonansiniai atvejai
Teisingumo ministrė (2020–2022)
Viešoje erdvėje buvo akcentuojama, kad ji neturi praktikos kaip advokatė, prokurorė ar teisėja, tad trūksta „profesinės“ patirties. Tai politiškai buvo pateikiama kaip „kompetencijos trūkumas“. Teisiškai kliūčių nebuvo – LR Konstitucija ir įstatymai nenumato reikalavimo, kad teisingumo ministras privalo būti advokatas ar išlaikęs egzaminą. Teisiškai – jokių „privalomos teisinės kvalifikacijos“ reikalavimų ministrui nėra. Vertinimas liko politinis. Ministrė viešai komunikuodavo pasiekimus, tačiau tai – ministerijos savirefleksija, o ne išorinis auditas.
Krašto apsaugos ministrė (2024–2025)
Vieši priekaištai iš NSGK ir ekspertų. Nesupranta, kaip veikia kariuomenė. Pati ministrė tai kildino iš politinės konkurencijos: „pavydas, kad ne jam teko vadovauti KAM“. Apžvalgininkai kritikavo ministrės komunikaciją ir santykį su kontrolės institucijomis (NSGK), kas viešoje erdvėje pateikta kaip vadovavimo / kompetencijos problema. Kompetencijos trūkumas kaip argumentas, bet teisės aktai to nereikalauja?
Kodėl Lietuvos visuomenė nevykdė protestų dėl krašto apsaugos ministrės kompetencijos?
Krašto apsaugos ministrės kompetencijos tema buvo viešai keliama. NSGK pirmininko kritika, žiniasklaidos diskusijos, tačiau nebuvo organizuotos mobilizacijos / protestai, kokią matome kultūros lauke.
Kultūros ministras (2025)
Kritika dar nepradėjus darbų. Kultūros ir etninės kultūros lauko atstovai viešai teigė, kad naujasis ministras neturi sektoriaus patirties ir kad paskyrimas – politinis. Tai lėmė protestus ir laiškus valstybės vadovams. Tai „prevencinis“ ginčas – dėl procesinės legitimos, atstovavimo, prioritetų, prieš matomus rezultatus.
Ar kultūros ministro atvejis išskirtinis?
Panašus modelis kartojasi kitose srityse: paskyrimas → abejonės dėl patirties → politinės / ekspertų stovyklos interpretacijos → tais pačiais faktais remiasi skirtingos pusės.
Kaip tai atrodo platesnėje Lietuvos praktikoje?
Savivaldoje ir SVĮ (savivaldybių įmonėse) nepotizmo / protežavimo rizika istoriškai didesnė nei ministerijose. Tai vadinama ne pažeidimu, bet rizika.
Tai, Lietuvoje vyrauja kompetencija – lygu politinis lojalumas.
Dotacijos, projektų rėmimas, skaidrumas LT Švietimo, mokslo ir sporto sritis – Sporto rėmimo fondas (SRF)
Ministerija viešai kreipėsi į sporto bendruomenę dėl galimų korupcinių „tarpininkavimų už finansavimą“ ir priminė, kad joks atlygis už skirtą paramą nelegalus; po ankstesnių skandalų buvo atnaujintos skirstymo taisyklės. Nacionaliniu lygiu STT ir FNTT nurodo, kad sporto finansavime (federacijose, projektuose) nuolat egzistuoja valdymo ir interesų konfliktų rizikos – trūksta aiškios priežiūros bei pažeidimų tyrimo sistemos, todėl atsiranda terpė protekcijoms.
Žemės ūkio sritis – Nacionalinė mokėjimo agentūra. NMA, ES Kaimo plėtra ir kt.
STT oficialiai vertino, kaip NMA administruoja pažeidimus ir rekomendavo tvarkų pataisas, kad būtų geriau valdoma interesų konfliktų / favoritizmo rizika skirstant paramą – ES ir nacionalines lėšas. NMA nuo veiklos pradžios išmokėjusi virš 12,4 mlrd. €, todėl skaidrumo standartai čia kritiški. NMA pati priskirta prie sričių su didele korupcijos pasireiškimo tikimybe, todėl įstaigoje nuolat diegiamos antikorupcinės priemonės.
Medijų rėmimo fondas. Kultūros ministerijos politikos priemonė
2024 m. startavus Fondui, po pirmųjų konkursų taisykles atnaujino pats Kultūros ministras: išimtos politinių veikėjų finansavimo spragos, patikslinti reikalavimai pareiškėjams, kad būtų mažiau interpretacijų. Tai – tipinė reakcija į protežavimo rizikų kritiką. 2025 m. Europos Komisija fiksuoja, kad Fondo biudžetas padidintas ir taisyklės peržiūrėtos, kad platesnis ir skaidresnis finansavimas pasiektų daugiau žiniasklaidos dalyvių.
NVO finansavimas, SADM, NVO fondas
NVO fondas nuo 2020 m. veikia konkurso principu. Sisteminės rizikos NVO sektoriuje: interesų konfliktai tarybose / komisijose, nuolat akcentuojamos antikorupciniuose dokumentuose.
Aplinkos/energetikos priemonės, APVA – kvietimai gyventojams ir viešajam sektoriui
Didelės apimties saulės elektrinių ir kitos „žalios“ paramos kvietimai: aiškios viešos taisyklės, fiksuotieji įkainiai, automatiniai kvietimai per APVIS. Masiškumas ir ribotas biudžetas verčia nuolat tikslinti sąlygas, kad būtų mažiau „subjektyvumo“ skirstyme.
Pati įdomiausia dalis
Taip, „savų“ protegavimo rizika Lietuvoje reali ir tai oficialiai fiksuoja STT / FNTT/ ministerijos per įspėjimus, auditus, taisyklių peržiūras. Konkrečių „giminystės“ atvejų dotacijose su įrodymais viešoje erdvėje – nedaug, nes tokie teiginiai remiami ikiteisminiais tyrimais ir teismo sprendimais. Teisiškai tvirtas konstatavimas, kad finansavimas „skirta giminėms“, paprastai atsiranda tik po STT / FNTT tyrimų ir teismo sprendimų. Viešai matoma – sisteminės rizikos, skandalai, taisyklių korekcijos, kurios rodo, kad terpė protekcijoms egzistuoja, ypač ten, kur sprendžia tarybos / komisijos, o vertinimo kriterijai buvo neaiškūs.
Kaip vertinti kultūros ministro atvejį šio fono kontekste?
Kultūros lauko protestai – dėl proceso kompetencijos / politikos, ne dėl jau įvykusių pažeidimų. Tai skiriasi nuo įprastų savivaldybių atvejų, kur dažniausiai matome konkursų sudėliojimą, pavaldumo ryšius, nedeklaruotus interesus. Standartai turi galioti visur. Jei kultūros bendruomenė principingai reikalauja skaidrumo, tie patys kriterijai turėtų būti taikomi ir kitose ministerijose bei savivaldybėse, kur STT rodo sistemines rizikas.
Lietuvoje dabar situacija tokia, kad ministrų kompetencijai nėra nustatyta jokių konkrečių profesinių reikalavimų. Pagal Konstituciją ir Vyriausybės įstatymą: ministru gali būti kiekvienas LR pilietis, turintis rinkimų teisę, kurį pasiūlo Premjeras ir paskiria Prezidentas. Taigi, teisiškai kultūros ministru gali tapti matematikas, krašto apsaugos ministru – literatūrologas, teisingumo ministru – istorikas.
Ar Lietuva galėtų įvesti reikalavimus?
Taip, teoriškai Seimas galėtų pakeisti įstatymus ir įrašyti:
Teisingumo ministras privalo turėti teisės magistro diplomą + bent X metų teisinės praktikos.
Sveikatos apsaugos ministras – medicinos gydytojo kvalifikaciją ir praktikos patirties.
Krašto apsaugos ministras – karo tarnybos ar saugumo politikos patirties.
Kultūros ministras – kultūros vadybos / menotyros išsilavinimą ar darbo patirtį kultūros sektoriuje.
Tačiau tokių ribojimų iki šiol nebuvo įvesta, nes laikomasi principo: ministras – politinės krypties vadovas, o profesionalią ekspertinę patirtį užtikrina viceministrai, kancleriai, tarnautojai.
Kaip yra kitose šalyse?
Latvija / Estija / Lenkija / Lietuva
Baltijos šalys ir Lenkija veikia labai panašiai: ministru gali būti bet kuris pilietis.
Praktikoje skiriami žmonės iš politikos ar partinių struktūrų. Kompetencijos klausimas kyla tik viešos diskusijos metu.
Vokietija
Federaliniam ministrui nėra privalomo profesinio reikalavimo. 2019 m. Gynybos ministrė tapo neturinti jokios karinės patirties.
Kritikai kėlė kompetencijos klausimus, bet teisiškai kliūčių nėra.
Prancūzija
Ministrai būna politikai arba aukšto rango pareigūnai, ENA – prestižinės administracijos mokyklos absolventai.
Reikalavimų dėl profesijos nėra, bet kultūriškai svarbu turėti elitines administracines studijas.
Jungtinė Karalystė
Kabineto nariai paprastai yra išrinkti parlamento nariai, bet specialių išsilavinimo reikalavimų nėra.
Sveikatos sekretoriumi ne kartą buvo žmonės be medicininio išsilavinimo.
JAV
Prezidentas gali paskirti sekretorius, ministrų atitikmuo iš bet kurios srities.
Gynybos sekretoriumi yra buvę civiliai politikai, nors dažnai pasirenkami generolai.
Senatas tikrina kandidatą, hearing, bet žiūrima daugiau į politinę ir vadovavimo patirtį.
Argumentai „už“ ir „prieš“ teisinius kompetencijos reikalavimus
Už:
Didesnis pasitikėjimas visuomenėje (pvz., teisingumo ministras teisininkas, sveikatos – medikas).
Mažiau rizikos, kad ministerija taps „politinio sandorio“ objektu.
Užtikrinama, kad ministras bent jau suprastų sektoriaus specifiką.
Prieš:
Apribojama politinė atsakomybė ir lankstumas.
Rizika, kad kandidatai bus vertinami tik pagal diplomus, o ne pagal vadovavimo gebėjimus.
Kitose demokratijose tokie ribojimai beveik nepraktikuojami – laikoma, kad ministras = politinis vadovas, ekspertai dirba žemiau.
Ko galima reikalauti?
Atviri konkursai. Jokio tiesioginio pavaldumo tarp giminaičių. Interesų deklaracijos ir nusišalinimai dėl sprendimų. Nepriklausomos valdybos savivaldybių įmonėse. Vieša rezultatų atskaita ir audito išvadų įgyvendinimas.
Ką daryti, kad „kompetencijos“ diskusija būtų objektyvi visiems ministrams vienodai?
Rezultatų tikslai aiškūs, pamatuojami per 6–12 mėn.
Komandoje viceministrų ir patarėjų techninė patirtis konkrečiose politikos srityse.
Bendruomenės įtraukimas per reguliarius forumus, grįžtamąjį ryšį.
Konfliktai ir atviras bendradarbiavimas su kontrolės NSGK, VTEK, STT institucijomis?
Krizės komunikacija ir sprendimų skaidrumas.
Šaltiniai
Tv3+1,
Lietuvos Radijas ir Televizija+1
STT+1
STT+2STT+2
Oficialiosios statistikos portalas+1,
vva.
lrv.lt
Census.gov+1
OECD/ Eurostat.
„Lietuvos korupcijos žemėlapis 2023/2024“.
