dr. Daiva Šeškauskaitė Skalsa. Rasa. Kupolės
Šventė vyks birželio 22 d. 19 val. Skalsa šventvietėje, Sargeliai, Raseinių r. su dr. Daiva Šeškauskaitė Skalsa.
Mokslininkų sodyba.
Dainos, žolynai, vainikai, būrimai, ugnis, apeigos, maudynės, paparčio žiedo ieškojimas, saulės pasitikimas.
Rasos, Kupolės šventė – Saulės saulėgrįža
Birželio 22 d. švenčiame vasaros saulėgrįžą – tai šventa akimirka, kai diena ilgiausia, o naktis trumpiausia. Ši šventė – gyvybės, vaisingumo, šviesos, vandens ir ugnies garbinimas, susijęs su gamtos jėgų viršūne, kai viskas sužydėję, subrendę, prisipildę.
Švenčiama ne sėdint prie televizoriaus ar kėdėse, klausydami koncerto.
Švenčiama dalyvaujant, pinant vainikus, renkant žolynus, buriantis, palydint saulę, ją pagerbiant įkuriant ugnį, pagerbiant medžius, mišką, miško ir žemės gyventojus, pinant vainikus, leidžiant į vandenį, dainuojant, šokant, įkūrus didžiulį laužą, šokinėjant per ugnį, maudantis, pasitinkant saulę, prausiantis rasa.
Žolynų rinkimas ir vainikų pynimas
Renkame devynis ar dvylika skirtingų žolynų: kupolių – augalų.
Piname vainikus.
Vainikai – tai gyvybės ratas, saulės simbolis.
Apeigos prie aukuro
Ugnis – svarbiausias Rasos šventės simbolis. Ji degama nuo saulėlydžio iki aušros, aplink ją dainuojama, šokama, kartojamos senos giesmės ir sutartinės.
Auka ugniai ir protėviams: duona, žolynai, medus, gėrimas.
Dainos, rateliai, šokiai
Giedamos senosios Rasos, Kupolių šventės dainos, sutartinės, šokami rateliai aplink ugnį.
Šokiai basomis, kad gamtos galia įeitų į kūną.
Vandens apeigos
Vainikų leidimas į vandenį – merginos leidžia vainikus, stebima ar susitinka su vaikino vainiku.
Maudymasis upėje ar ežere prieš saulėtekį – atgaiva kūnui ir dvasiai.
Prausimasis rasa – rytinis ritualas, kuris „nuprausia“, stiprina sveikatą ir grožį.
Naktis be miego ir saulės pasitikimas
Šią naktį negalima miegoti – tai naktis, kai budi gamta ir žmogus.
Išbūsi naktį – būsi žvalus visus metus.
Ryte Saulės pasitikimas.
Paparčio žiedo paieška
Simbolinis stebuklingo paparčio žiedo ieškojimas, kuris pražysta tik šią naktį.
Tai dvasinės brandos, vidinės šviesos, meilės, laimės simbolis.
Vidurnaktį drąsiausieji eina ieškoti mitinio paparčio žiedo. Sakmėse paparčio žiedo ieškojimas – tai drąsus pasiryžimas. Atėjus į mišką reikia apsibrėžti ratą, atsisėsti viduryje ir ramiai sėdėti. Vidurnaktį pradeda raganos, mitinės būtybės, gyvatės lįsti ir gąsdinti. Jei išbūni, neišsigąsti, neišeini iš rato, gali pasisekti pamatyti žiedą. Paparčio žiedo įkritimas į batą – tai dieviškumo patyrimas, sėkmės, laimės, išminties, supratimo, gudrumo, visų pasaulio turtų radimas, paukščių ir žvėrių kalbos girdėjimas, mokėjimas bendrauti, matymas kiaurai žemę. Kam pasiseka surasti ar žiedas įkrenta į batą, laimingas grįžta namo. Bet turi niekam nepasakoti, kad rado. Negali rodyti, negali dalintis. Papasakojus, nusimovus batą, iškrenta žiedas. Prarandamos įgytas savybės.
Ar ši simbolika erotiška? Po pašėlusios nakties jaunimas eina ieškoti paparčio žiedo kaip vaisingumo ir savo meilės simbolio. Tuo aspektu taip, tai ilgiausios nakties paslaptis meilėje.
Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje paparčio žiedas, květ kapradí siejamas su Kupolėmis, Ivan Kupala švente. Jaunosios merginos paleidžia į upę vainikus, o vyras, pagavęs jos vainiką, simboliškai įgyja teisę su ja matytis ar tuoktis. Dainose kalbama apie Kupala, kai išsimaudžius mergina kviečiasi vaikiną maudytis į pirtį. Ji nupraus jį, pamylės. Kartais paparčio žiedu laikomas adder’s tongue, gyvatės liežuvio papartis – Ophioglossum vulgatum, vienalapė driežlielė, kurio forma tautosakoje reiškia „žiedą”, vulvą.
Švedijoje ir Suomijoje paprotys ieškoti paparčio žiedo Midsummer naktį žinomas seniai. XVII a. rašoma, kad naktimis fėjos saugo augalą nuo ranganų. Ieškotojas rizikuoja gyvybe, kur laukia jo nematomos jėgos. Keltų folklore papartis, Pteridium aquilinum, didžialapis šakys, naudoti apsaugai nuo juodos magijos.
Vakarų Afrikoje, Pietų Amerikos indėnai paparčius siejo su požemio dvasia – metaforiškai tai siejama su gimimu ir vaisingumu. Augalo simbolika susijusi su derlingumu, atgimimu po žiemos.
Paparčio žiedas, latviškai papardes zieds, estiškai salajalg – folkloro ir pasaulėžiūros fenomenas, aptinkama baltų, slavų, skandinavų, keltų bei kitų kultūrų mituose. Jo simbolika – bandymai patirti dieviškumą, sužinoti turtus, pasaulio galias.
Kodėl tai svarbu?
Rasos šventė – tai gamtos metų ciklo viršūnė ir žmogaus dvasinė šventė, kai galime susijungti su protėviais, žeme, ugnimi, vandeniu ir saule. Ji stiprina mūsų tapatybę, bendrystę, kūną ir sielą.
Rasos, Joninės
Rasos Joninės – tai dvi šventės.
Saulė ir mėnulis – nuo seno garbinami dangaus kūnai.
Rasos – tai laikas, kai saulė mūsų platumoje išbūna ilgiausiai danguje, solsticija. Tai vadinama ilgiausia diena, birželio 21arba 22-a. Kiekvienais metais truputį skiriasi, tad reikia stebėti astronominį ekvinokcijų ir solsticijų kalendorių.
Trumpiausia diena – Kūčios, kai saulė danguje pasirodo trumpai – gruodžio 21-22 diena.
Vasarą ir žiemą šios dvi svarbiausios šventės.
Lygi diena ir lygi naktis būna pavasarį ir rudenį, kovo 20-21-ąją ir rugsėjo 22-23-ąją.
Birželio 21-22 dieną saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Tuo metu augmenija veši, kupa, rugiai žydi, plaukia. Sakoma: rugiai kupa – priaugo. Rugiai žydi – bus duonos.
Rasos šventės pavadinimai. Rasos, Kupolės, Saulės, Saulėgrįža.
Kupolės – tai žolynai, Melampyrum (M. nemorosum, M. polonicum, M. pratense) genties, jonažolės (Hypericum herporatum), ramunės (Matricaria spp.), šilingė (Lysimachia spp.), Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) ir daugelis kitų, žydinčių tuo laiku. Kupolės vadinamos nuo žodžio kupa. Reiškia veši, sudaro kupolą. Kupolės žydi įvairiomis spalvomis kaip saulė ir ugnis turi daug spalvų. Reikia paminėti žodžio kupėti reikšmę – norėti, geisti.
Norintiems gauti kosminės energijos reikia birželio 22 dieną ir naktį išbūti gamtoje.
Žiemą saulė per Kūčias pasitinkama, garbinama, kad nuo Kūčių, nuo gruodžio 21-22 dienos dienos ilgės ir saulė dažniau matysis danguje.
Per Rasos, Kupolių šventę saulės garbinimas išreiškiamas ant karčių užkeliant stebules, kurios saulei nusileidžiant paleidžiamos nuo kalno. Tai saulės įvaizdis.
Saulei nusileidus kūrenami laužai saulei pagerbti.
Ryte, patekant saulei žolė būna su rasa. Kada iškrenta rasa – tai jau ir Rasos šventė. Tai saulė savo spindulių rasą leidžia. Sakoma – saulės džiaugsmo ašaros. Apsiprausus birželio mėnesį rasa būsi sveikas visus metus. Todėl vadinama Rasos šventė.
Gamtoje birželio mėnesį viskas žaliuoja ir tai tapatinama su žmonių gyvenimu.
Rasos šventėje svarbiausi dalyviai – jaunimas. Kaip ir gamtoje, taip ir jie turi susirasti ir išsirinkti sau porą.
Kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra aukščiausias žydėjimo, sužaliavimo taškas gamtai ir kartu žmonėms, jaunimui, kai tekamo amžiaus merginos ir vaikinai ruošiasi vesti. Per Rasas susiradę porą, iki Užgavėnių visi vesdavo, visos ištekėdavo.
Šaltiniai
Senieji šaltiniai mini, Rasos šventė vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 26-osios. Merginų šventė. Merginos laukuose skindavo gėles, žoles, įvairius augalus. Pindavo vainikus, kuriais pasipuošusios džiaugdavosi, kad grįžo saulė.
Daroma kupolė – aukštas stulpas aprišamas įvairių šventų žolynų kuokštais. Tris dienas merginos jį turėjo saugoti nuo vaikinų> Kad nepavogtų. Akivaizdu. Pasilinksminimas ir kartu simbolinis gan intymus vyksmas.
Burtai
Apeigos, burtai turi užtikrinti sėkmingą gyvenimą.
Per Rasos šventę kiekvienas renkasi 9, 12 žolynus. Prisirenka puokštę. Iš puokštės buriama.
Buriama iš puokščių, spėjama būsimas gyvenimas nuo Rasos šventės. Burtai susiję su žmonių gyvenimu. Buriama apie gyvenimą, apie ateitį. Buriama iš surinktų žolynų, bet išburti ne kiekvienas gali, reikia pažinoti augalus. Buriu ir iš vainikų.
Jaunimas mėto ant kupolės – aukštos karties su šakomis. Kelintą kartą užmes – tais metais ištekės ar apsives. Vaikinai, turintys draugę, bando užmesti ant tos šakos, kur mergina užmetė. Jei vaikinas užmetė po tiek kartų kiek mergina, sako tinka vienas kitam, gerai sugyvens.
Svarbiausias turtas – meilė
Vasaros švenčių metu įvairiais burtais aiškinamasi, kaip žmogus praleis savo energetinį gyvenimą.
Meilė, įsimylėjimas, šeima, vaikai – svarbiausias gyvenimo turtas.
Rasos šventėje jaunimas laisvai bendrauja, šoka, merginos vainikus nusipina ir mėto ant karties – kupolės. Kelintą kartą užmes – po tiek metų ištekės. Mėtant ant kupolės išsiburia.
Vainikų plukdymas
Upėje ar ežere merginos su vaikinais leidžia vainikus – kurių sueina, susitinka – tais metais sueis į porą. Vaikinas, norėdamas, kad jo vainikas susitiktų su patinkančios merginos vainiku į vandenį šoka ir gaudo. Taip prasideda tikros maudynės ir linksminimasis.
Paparčio žiedas
Paparčio žiedo ieškojimas – tai bandymas savo laimę pagauti. Ne kiekvienas gali vienas tarp paparčių, naktį, girioje, išbūti. O jei jau išbuvai ir neišsigandai – tai tavo stiprybė ir laimė.
Pasakose stipriausias ir herojus be baimės – visada moka ir žino kaip elgtis įvairiose gyvenimo situacijose. Bebaimis vaikinas nugali slibinus, išgelbėja karalaitę, išbūna tris naktis prakeiktame dvare ir gauna dovanų karalaitę. Bebaimis dažniausiai būna meškos vaikas.
Simonas Daukantas rašė, kad nusiprausęs šventoje upėje ar šventame ežere tampa vieną valandą išmintingas ir visa žinantis.
Vainikų plukdymas
Vainikus leidžia į vandenį, upelį ar ežerą. Jei merginos ir vaikino vainikai susitinka, sako, bus gera pora. Vaikinai šoka į vandenį pagauti patinkančios merginos vainiką. Nori būti jaunu, sveiku, reikia per Rasos šventę maudytis, praustis ežeruose, upėse.
Vainikai dedami po pagalve. Naktį susapnuoji mylimąjį ar mylimąją.
Per Rasos šventę išsiburk. Naktį iškask velėną ir apversk. Ryte velėnoje radus vabalą, jį apžiūrėk. Iš vabalo spalvos gali pažinti savo būsimąjį vyrą. Jei žalias vabalas – bus vyras ūkininkas, jei pilkas – neturtingas. Jei margas – bus viršininkas.
Ugnis
Per Rasas šokinėjama per laužą. Visi peršokę įgauna ugnies stiprybės. Pora, peršokus susikabinę rankomis, bus laimingi.
Rasa
Prausimasis ryto rasa, kai teka saulė. Tai nepaprastas būrimas.
Nori būti sveikas – turi nusiprausti ryto rasa. Veidas būna lygus, skaistus.
Ryte surinkta Rasos šventės rugių rasa naudojama gydymui.
Spėjama: jei rasa didelė – bus geras derlius.
Ryte saulė šoka – nepaprastas reginys.
Pamatyti šokančią saulę atneša laimę.
Susirasti porą
Per trumpiausią metų naktį ne tik gamta pasiekia aukščiausią savo žydėjimo tašką. Žmogus ir gamta – vienis, gamta.
Vadinasi, mergina ir vaikinas, pasiekę atitinkamą amžių – žydėjimo – galėjo ir turėjo ieškoti vienas kito.
Rasos šventėje seniai per perduoda savo tradicijas jauniems. Seniai kaip kokie piršlybų organizatoriai, nužiūri kas kam tinka. Suveda jaunuolius į porą.
Joninės
Tai dvi skirtingos šventės, kurios vyksta beveik tuo pačiu metu. Rasos – birželio 21 -22-ąją, Joninės – 24-ąją.
Joninės atsirado įvedus krikščionybę, kai lietuvius pradėta krikštyti Jonais, Janėmis. Rasos šventė tapo formalios Joninės dėl krikščionybės įtakos.
Pirmieji Lietuvą krikštiję kunigai, vienuoliai nemokėjo lietuviškai.
Jogaila žemaičius krikštijo. Tada ir sugalvota pritraukti visas pagonių šventes prie bažnytinių švenčių. Senuosius baltų dievus – prie šventųjų, Rasos – prie Jono Krikštytojo.
Kaip tai vyko?
Rykštėmis, piniginėmis bausmėmis, baisiausiais pasityčiojimais.
Juk jei surasdavo merginą kartu su vaikinu, tai jiedu turėdavo visą sekmadienį stovėti prie bažnyčios durų. Net pririšti prie stulpo.
Žmonės ne tiek užmiršo senąsias tradicijas, kiek nebegalėjo jų išlaikyti.
Juk viskas buvo naikinama, griaunama. Pilys ir piliakalniai. Stogastulpiai keičiami kryžiais. Skaldomi garbinami akmenys. Kertami šventos giraitės. Naikinamos senosios šventvietės, alkai.
Joninės – tai Jonų ir Janių vardinės.
Tai nedidelė šventė, per kurią pinamas vainikas ar ąžuolo lapais apipinama kėdė konkrečiam vardui.
Vardinės – tai kamerinė šventė vienam kitą pasveikinti. Tik dabar vardines vis dažniau pakeičia gimtadieniai.
Vardinės labai sena šventė, senesnė nei krikščionybė Lietuvoje. Senų senovėje mūsų protėviai eidavo pas žynį, kad iš jo vardą gautų.
Vardai buvo augalų, gamtos reiškinių, žvėrių pavadinimai. Rūta, Eglė, Rasa, Aušra, Vilkas.
Piliakalnio vadas, vaidilutės, žynės, raganos, pribuvėjos vardydavo vaiką. Visuotinai pripažinta, neginčijama moters galia – vardinti. Suteikti vardą.
Svarbus yra žmogui jo vardas.
Iš to kilusi vardinių tradicija. Nupinamas vainikas. Užkabinamas už durų stengiantis, kad jo varduvininkas nepamatytų. Jei pamato, tai turi kelti vaišes tiems, kurie nupynė vainiką.
https://daivaseskauskaite.lt/?p=4520
Cituojant. dr. Daiva Šeškauskaitė Skalsa. Rasa. Kupolės. https://daivaseskauskaite.lt/?p=4520
