Lygiadienio saulė, leisdamasi už horizonto, neša su savimi vieną pasaulį. Pereina į kitą, peržengdama ribą – diena – naktis, šviesu – tamsu, gyvenimas – mirtis.
Tai sustojimas tarp savęs – kito.
Tarp balto – juodo.
Tarp šio – kito.
Tai pamatymas abiejų pusių. Pasirodo, jos vienodos. Tik mūsų supratimas skiriasi.
Saulės riba – peržengimas – horizonto išnykimas – perėjimas – susidvejinimas. Buvimas vienu du – susitaikymas su tamsa – atradimas savęsp tamsoje.
Vasaros perėjimas į rudenį.
Rudens spindėjimas.
Spalvų įvairovė.
Supimasis – sukimasis saulėje naktyje.
Sėdėjimas naktyje su protėviais, saulei pasirodant Kūčioje.
Saulės laukiant atgimstant, išvaduojant iš tamsos, išmaudžius pirtyje.
Grįžus pavasario lygiadienyje, kai naktis atsisuka į saulę.
Pažiūrėti iš nugaros į veidą – į save per saulę, per saulės spindesį.
Vaivorykštės žaižaroje.
Visi žmoneliai jos labai laukė.
Lygiadienio saulė.
