Daiva Šeškauskaitė. Sutartinės – senovės apeiginės giesmės

Aprašymas

Tai monografija apie apeigines sutartines. Daiva Šeškauskaitė Sutartinės – senovės apeiginės giesmės

Galite įsigyti knygą.

Sutartinės – archajinės lietuvių liaudies daugiabalsės dainos. Jų kilmė siekia priešistorinius laikus. Ankstyvojo daugiabalsio dainavimo rūšys randamos ir kitur: Bulgarijoje bei Jugoslavijoje, Kaukaze, Okeanijos salose.

Knygoje tyrinėjama sutartinių archajiškumas, jų glaudus ryšys su ritualais, su mitine pasaulėžiūra. Analizė parodė, kad apeiginėse sutartinėse ritualinė (prašymo, liepimo, dėkojimo, išaukštinimo) funkcija yra svarbiausia poetiniam sutartinių pasauliui sukurti. Ritualinės sutartinės formavo apeigas, įtvirtino jų atlikimą. Apeiginėse sutartinėse vaizduojamas žmogus išaukštinamas, dažnai lyginant su dangaus kūnais. Ritualinės sutartinės perteikia žmogaus apeiginių būsenų kaitą, jos vaizduoja liaudies socialinę–buitinę patirtį kritiniais gyvenimo momentais.

Apeiginės sutartinės lydėjo svarbiausius kritinius žmogaus gyvenimo momentus – gimimą, vedybas, senatvę bei mirtį. Pirmą kartą plačiau aiškinamos priedainių etimologijos ir jų prasmės atskleidžiant sutartinių simboliką. Kadangi seniausios vieno posmo sutartinės, susidėjusios vien iš garsažodžių (refreninės), labiausiai tiko ceremonijoms, todėl jose pastebima daugiau ryšių su senąja baltų pasaulėžiūra.

Į sutartines žiūrima kaip į sinkretinį meną. Muziką, tekstą, šokį ir apeigas (ritualą) stengiamasi nagrinėti neatsietai vieną nuo kito. Pirmą kartą analizuojamos ir atskirų augalų įvaizdžių reikšmės apeigose. Atskleidžiama augalų vaizdinių maginė, religinė paskirtis apeigose. Be to, analizuojami ritmikos ypatumai apeigų kontekste.

ĮVADAS

Sutartinės – archajinės lietuvių liaudies daugiabalsės dainos. Jų kilmė greičiausiai siekia prieššistorinius laikus. Tą tvirtina Z. Slaviūnas (SIS, 1958, 1, 24; Cyņapņčķec, 1972, 5); J. Čiurlionytė (Čiurlionytė, 1969, 119), D. Račiūnaitė–Vyčinienė (Račiūnaitė–Vyčinienė, 1990), J. Antanavičius (Antanavičius, 1969, 29) ir kt. Sutartinių pagrindiniai bruožai – polifoninis daugiabalsumas, sinkopuota ritmika, vyraujantys sekundė sąskambių paralelizmai, siaura ir savita melodika, specifiškų priedainių kartojimas, originalios poetinės išraiškos priemonės. Ankstyvojo daugiabalsio dainavimo rūšys randamos ir kitur: Bulgarijos bei Jugoslavijos kalnuose, Kaukaze, Okeanijos salose (Elschekova, 1981; Schneider, 1934; Kaufman, 1977; Royl, 1992).

Darbo problema ir objektas.

Knygoje analizuojama apeiginių sutartinių ryšys su apeigomis, atliekamomis svarbiais žmogaus bei bendruomenės gyvenimo momentais.

Darbo objektas – sutartinės.

Kompleksiško ir vienalyčio darbo apie sutartines apeiginiame kontekste nėra, tad ši tema aktuali. Apeiginės sutartinės nagrinėjamos lietuvių etninės kultūros fone. Senovės lietuvių religija ir mitologija svarbi bandant suvokti senąją visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.

ŠTikslas – išanalizuoti sutartines šeimos ir bendruomeninio gyvenimo apeigų kontekste.

Tikslai lemia ir uždavinius. Užsibrėžta tyrinėti sutartines, atliekamas apeigose; išskirti pagrindinius žmogaus ir tam tikro kolektyvo gyvenimo etapus, minimus sutartinėse, kurie susiję su ritualu. Remiantis tautosakine, lingvistine, archeologine, istorinių šaltinių medžiaga bei mokslininkų tyrinėjimais, ketinama nagrinėti daugiabalsių lietuvių liaudies dainų paskirtį šeimos bei bendruomeninio gyvenimo apeigose. Kadangi sutartinėse apstu augalų pavadinimų, bandoma atskleisti augalų vaizdinių maginę–religinę paskirtį ir reikšmę apeigose; išsiaiškinti priedainių prasmę apeiginiame sutartinių kontekste; apibrėžti muzikinės ritmikos poveikį tam tikroms susiformavusioms kalbinėms formulėms. Pasitelkiant lyginimo metodą, bandoma gretinti su Balkanų diafoninėmis dainomis, kurios muzikiniais ypatumais artimiausios sutartinėms.

Tyrinėjimų naujumas pasižymi tuo, kad sutartinės nagrinėjamos kartu su apeigomis. Muziką, tekstą, šokį ir apeigas (ritualą) stengiamasi nagrinėti neatsietai vieną nuo kito. Į sutartines žiūrima kaip į sinkretinį meną. Pirmą kartą plačiau aiškinamos priedainių etimologijos ir jų prasmės atskleidžiant sutartinių simboliką. Taip pat pirmą kartą analizuojamos ir atskirų augalų įvaizdžių reikšmės apeigose. Atskleidžiama augalų vaizdinių maginė, religinė paskirtis apeigose. Be to, analizuojami ritmikos ypatumai apeigų kontekste.

Duomenys.

Nagrinėta 2000 sutartinių bei jų variantų, esančių M. Miežinio rankraštyje (LMD I 754), A. R. Niemi ir A. Sabaliausko rinkinyje „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur–rytinėje Lietuvoje“ (1912), A. Sabaliausko „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (1916), A. Vireliūno paskelbtos „Tautos ir žodžio“ 3–4 tomuose, (1925, 1926), A. ir J. Juškų „Lietuviškos dainos“ (1954) ir „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1955), Zenono Slaviūno tritomyje „Sutartinės“ (I, II – 1958) (III – 1959), J. Čiurlionytės rinktinėje „Lietuvių liaudies dainos“ (1955), S. Paliulio „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ (1962), L. Burkšaitienės ir D. Krištopaitės leidinyje „Aukštaičių melodijos“ (1990), Lietuvių liaudies dainyne (1985–1998) ir kt.

Norint išsamiau tyrinėti apeigines senąsias sutartines, neužtenka remtis vien daugiabalsių dainų tekstais, melodijomis ir dainininkė ar užrašinėtojų pastabomis. Naudotasi 56 rašytiniais tautosakos šaltiniais (nagrinėta ~7345 priežodžiai ir patarlės, ~477 užkalbėjimai ir burtai, ~1332 sakmės, ~2417 mįslės, ~256 pasakojimai ir atsiminimai ir kt.). Rankraštiniai tautosakos duomenys rinkti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne (~340 vienetų). Naudotasi šio instituto lietuvių liaudies dainų katalogo kartoteka, taip pat visa prieinama spausdinta tautosakine bei etnografine medžiaga, kurioje kalbama apie apeigas. Susipažinta su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos skyriaus fonotekoje esančiais garso įrašais.

Papildomas šaltinis yra pati kalba. Nagrinėjant susietus su tekstu semantinius ir asemantinius žodžius naudotasi lietuvių ir kitų kalbų žodynais, lietuvių, prūsų, rusų, vokiečių, hidronimų etimologiniais žodynais, akademiniu „Lietuvių kalbos žodynu“, augalų žinynais.

Metodai.

Analizuojant apeiginių sutartinių kilmės, prasmės ir meninės vertės klausimus, naudotasi kompleksiniu tyrimu. Lyginamasis bei sisteminis metodai taikyti tiriant per ritualus atliekamas polifonines dainas senojoje visuomenėje. Naudojantis struktūriniu metodu, bandoma atskleisti semantikos ypatumus. Istorinis–tipologinis metodas padeda išryškinti sutartinių vaizdinių bendrumus ir skirtumus Lietuvoje bei Balkanų kraštuose.

Apie sutartines ir jų gyvavimą remiamasi pirmaisiais dokumentais bei užrašymais ir vėlyvesne medžiaga. Taip pat pasinaudojama ir kitų mokslų duomenimis.

Rezultatai.

Monografijoje bandoma pagrįsti hipotezę, kurią sudaro šios dalys: kai kurios apeiginės sutartinės greičiausiai turėjo maginę paskirtį; sutartinės, kaip neatsiejama senovinių bendruomenių dalis buvo sutapusios su lietuvių liaudies apeigomis, pagrįstomis mitine pasaulėžiūra. Įrodant šią prielaidą, pateikiamos išvados: apeiginės sutartinės buvo atliekamos tam tikrais žmogaus ir kolektyvinio gyvenimo momentais, Įvairių darbų pradžioje ir pabaigoje, medžioklėje; gyvuodamos sutartinės vestuvinėse apeigose atliko teisinę ir ūkinę funkcijas, atsiskleidė įvairiapusiški žmonių santykiai tarp atskirų sutartinių, kurios buvo susijusios su apeigomis; sutartinėse minimi augalai veikiausiai vaidino didžiulį vaidmenį kultuose, įprasmino jų naudojimą rituale; žolynų tyrinėjimas leido sudaryti jų populiarumo ir reikšmių klasifikaciją poetiniame–apeiginiame kontekste.

Darbo struktūra.

Monografiją sudaro įvadas, keturios dalys bei išvados. Įvade apibrėžta problematika, metodologija, tyrimo šaltiniai. Pirmoje dalyje aptariama šaltinių apžvalga ir mokslininkų tyrinėjimai. Antrojoje dalyje apžvelgiamos šeimos apeiginės sutartinės: gimtuvių, marčios, senatvės ir mirties. Trečiojoje dalyje analizuojamas ritualinių sutartinių atlikimas tam tikrais žmogaus ir bendruomenės gyvenimo momentais. Tai medžioklės, darbo, karo sutartinės. Ketvirtojoje dalyje pateikiama polifoninių dainų priedainių analizė. Nagrinėjama priedainių prasmė, kuri atskleidžia ne tik sutartinės prasmę, bet ir apeigiškumą. Pateikiami augalų motyvai ir jų prasmė bei reikšmė sutartinėse. Lietuvių sutartinių pavyzdžiai tyrinėjami lyginant su Balkanų diafoninėmis dainomis penktojoje dalyje. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados. Atskirai nenagrinėjamos kalendorinių apeigų sutartinės, kadangi tai labai išplėstų mūsų darbą, atsirastų nauji tyrinėjimo aspektai. Mūsų dėmesys sutelktas į apeigines sutartines, atliekamas tam tikrais žmogaus gyvenimo laikotarpiais.

Tikriniai vardai rašomi originalo rašyba (Niemi, Suppan, Guagnini ir t. t.), prireikus gale dedamas apostrofas ir lietuviška galūnė.