Karvojus ir karvė

Karvojus buvo laikomas simboline, šventa duona.

Cituojant: Šeškauskaitė, Daiva. Kada mes džiaugiamės gyvenimu? Nuoroda: https://daivaseskauskaite.lt/2023/10/26/https-daivaseskauskaite-lt-2023-10-26-karvojus-ir-karve/.

Norint kopijuoti tekstus, nuotraukas, įrašus prašome pranešti Daivai Skalsa. Be leidimo kopijuoti draudžiama.

Lietuvoje svarbiausias vestuvių pyragas žinomas visoje Lietuvoje – karvojus su paukštytėmis, mėnuliais, žvaigždutėmis, kryžiukais, rūtomis, gėlėmis, statinaitėmis, karvutėmis, įvairiomis „asabėlėmis“: moteris su vaiku eina, šunelis seka, ant lazdos vaikas joja, įvairūs naminiai paukščiai ir rakandai gaidys, višta, kačerga, šluota, kultuvė, šakės, grėblys, šepetys, šaukštas. Karvojus būna nuotakos, jaunikio, svočios, šešuro, piršlio, pajaunio. Buračas rašo, kad karvojų duoda vartininkams, išsiperkant kelią, piršlys turi savo karvojų, didysis pajaunys deda savo karvojų1.

Karvojus per laiką kito

Karvojus, kaip apeiginė duona, nuėjo ilgą vystymosi kelią. Pirmiausia tam tikslui buvo verdama sriuba, paskui “košė” – tyrė, o vėliau duona. Karvojų valgydavo per svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus, kaip krikštynas, vestuves, laidotuves. Karvojus yra nuo dievo, palaimintos moterystės, laimingo gyvenimo ir ateities simbolis. Kai kur į karvojaus vidų dėdavo porą kiaušinių ir pinigą, kaip vaisingumo ir turtingumo simbolius. Aplink karvojaus viršų apsupdavo pinta iš tešlos kasa. Kasa simbolizuodavo mergaitės skaistumą, nykstantį su karvojaus suvalgymu. Viršų puošdavo paukščiukais, mėnuliais, žvaigždutėmis, kryžiukais, rūtomis, gėlėmis, statinaitėmis, karvutėmis. Tie papuošalai dedami ne dėl grožio, o kiekvienas iš jų ką nors simbolizuodavo. Paukštukai vaizduodavo rojaus pauksčius, kurie savo sparnais karvojų maišė. Žvaigždės ir mėnuliai turi šviesti jaunavedžiams. Kryžiukai – naujo gyvenimo palaima. Statinės ir karvutės simbolizavo pasisekimą ūkyje. Kai kur Lietuvoje ant karvojaus statydavo dvi papuoštas įvairiais popierėliais lėles. Jos vaizduodavo senovės namų dievukus arba pačius jaunavedžius. Į karvojų įbedamos 3 šakutės, turinčios tris išsišakojimus, kurios papuošiamos kaspinėliais, rūtomis, popierėliais. Tai turį simbolizuoti ateinantį jaunavedžių gyvenimą kaip rojuje, kuriame būtų amžinas pavasaris.

Karvojaus reikšmė

Kai žmonas pirkdavo, tėvai tardavosi dėl mokesčio už jaunąją. Patvirtinimas buvo jaunavedžių rankas surišti ant apeiginės duonos – karvojaus2.

Karvojaus ruošimas

Karvojus kepamas porą dienų prieš vestuves. Nuotakos motina eina kviesti kepėjų, kurių esti 3, 5, 7. Karvojų kepa ištekėjusios ir visų gerbiamos moterys. Kartais kepa vyrai. Pirmiausia klausia tėvus ar leis su Dievu karvojų kepti ir namus linksminti. Bedirbdamos geria degtinę, kurios dalį pila į tešlą, kad karvojus būtų linksmas, paskui šoka, ploja delnais, dainuoja. Miltus į duonkepę pila motina ir prašo Dievą į vestuves. Sakoma, karvojų reikia kepti saulėtą dieną. Kai kuriose vietose kepa naktį. Kada tešla išminkyta, apdengia skara. Piršlys pakelia duonkepę iš keturių pusių, kad visos mergos ištekėtų. Kol tešla kyla, visi šoka, valgo, geria, dainuoja. Tešlai pakilus, pirmas dvi saujas išima kryžmai, iš kurių daro jauniesiems mažus karvojus. Tada apdengia suolą balta paklode, ant kurios apverčia duonkepę. Ant ant jos deda kryžmai šiaudus ir ant jų tešlą ir daro karvojų. Padirbę ir papuošę, deda karvojų ant naujos ližės ir dainuodami: lada, lada, sodina į krosnį. Pirkioje neturi būti senos ližės (lopetos). Paskui šoka su liže, muša tris kartus į lubas ar slenkstį ir išmeta ant stogo. Tuomet išvaro iš pirkios tą, kuris šlavė krosnį. Karvojininkės ir piršlys pakelia duonkepę į viršų, suduoda tris kart į lubas, bučiuojasi kryžmai, šoka ir dainuoja. Iškepus, deda į duonkepės dugną, apipila avižomis ar apyniais, šienu, papuošia. Maršalka, užsidėjęs ant galvos, apeina tris kartus aplink stalą ir išneša į kamarą3.

Ritualinė duona, pyragas

Slavų žodis кopoвaи, каpaвaй taikomas vestuviniuose papročiuose. Žodis *korvajь paplitęs slavuose, kur jo prasmė apibūdinama ne tik kaip apvalaus pavidalo pyrago kaip kolačь, bet kaip ritualinė duona, pyragas, kepamas vestuvėms. Slavų žodis кopoвaи greičiausiai etimologiškai sietinas su корова ‘karvė’4. O šis savo ruoštu reiškia raguotą gyvulį, plg. vok. Hirsch ‘elnias’, kimbrų car ‘t. p.’5. Liaudies vestuvinėse apeigose karvė yra nuotakos simbolis ir atitinka tai, kas pasakoma žodžiu *korva, kaip femininum tantum etimologiniu ir istoriniu aspektu. Iš esmės кopoвaя – apibūdina nuotakoje – karvę kaip moteryje vyriškąjį pradą. Tai nustatė Potebnia6 formulėje „кopoвaй есть бык–жених“; karvojus yra jautis–jaunasis.

Karvė ir jautis buvo vaisingumo ir derlingumo skatintojai

Šešuras jautį duoda jaunajai dovanų. Erotinėje plotmėje jautis – jaunasis. Būtent, vyrą gauna jaunoji dovanų. Seklyčios, didelio kambario apšvietimas – ne tik senovėje, neturėjus elektros lempučių, realistinis kambario pašviesinimas – tai apšvietimas namų marčios atėjimu, kuri atneš namas naują gyvybę. Šia prasme reikia atsiminti paprotį gimus kūdikiui, žibinimą, kad laumės vaiko nepavogtų. Žibinimas iki suteikiant vardą – tai naujos gyvybės kėlimas, apšvietimas, kad jis gyventų, šviestų.

Vestuvėse, po jaunųjų prikeltuvių, jaunosios brolis puošia seklyčią: apšviečia trim devyniomis žvakėmis ir pakabina naują rankšluostį. Šešuras prieš marčpietį1 įveda į seklyčią dovanų marčiai jautį už apšvietimą, o jaunoji ant ragų užvynioja du stuomeniu: vieną šešurui, kitą anytai2.

Karvė – jautis – elnias

Taigi, žodį karvė – jautis reiktų nagrinėti kartu su elniu. Tai paaiškina lietuvių dainos „Atlekia elnias devyniaragis“ prasmę. Elnias – elnio kaukę užsidėjęs esantis įdvasintas veikėjas, žynys ar karalius. Senovės vestuvėse ar ritualiniame dievų pašventinime, mergina mergystę, nekaltybę prarasdavo su „elniu“, elnio kaukę dėvinčiu žmogumi. Dainoje „Atlėkė elnias devyniaragis“ elnias prašo kalvių nukalti jam aukso kupką, iš kurios duos atsigerti mergelei. Iš kitos pusės elnias ar briedis simbolizuoja miško dvasią. Vestuvinėje sutartinėje giedama apie elnią, kurį nušauna, papjauna ir dalina svarbiausiems vestuvių personažams. Marčiai tenka galva, jaunajam – oda, svočiai duoda žarnas, svotams – kojas, pamergėms – pilvą. Elnias pristatomas kaip pirmapradis kūrėjas. Elnio dalybos turėjo būti pakartojamos per kiekvienas vestuves:

– Eisim broliai, girioj Ir šausim, broliai, briedį. – A kam duosim galvų? Marčiai duosim galvų, Tegul galvinėja. – Eisim broliai, girioj Ir šausim, broliai, briedį. – A kam duosim pilvų? Pamergėliam duosim pilvų, Tegul pilvinėja. – Eisim broliai, girioj Ir šausim, broliai, briedį. – A kam duosim žarnas? Svočiai duosim žarnas, Tegul žarninėja. – Eisim broliai, girioj Ir šausim, broliai, briedį. – A kam duosim kojas? Svotam duosim kojas, Tegul bėginėja. – Eisim broliai, girioj Ir šausim, broliai, briedį. – A kam duosim skūrų? Tam jaunajam skūrų, Tegul skūrinėja3.

Karvojaus dalybos

Vestuvių ritualinė duona – karvojus vestuvėse dalinamas įvairiu laiku: įsiprašant, įsiperkant ir linkint jaunajai turėti duonos. Simboline prasme „daboti duoną“ reiškia skalsą – visa ko turėjimą namuose. Į šią sąvoka įeina svarbiausia nuotakos, jaunosios pareiga – pratęsti giminę ir pagimdyti vaikus. Pirmarytį, po pirmosios jaunųjų nakties, svočia „prikiloja jaunavedžius klėty, prausia šiltu alumi, aprėdo ir apmartuoja ,arčią su muturu arba su nuometu, arba su kapkele (galvaryšiu) ant galvos“4. Jaunoji, apmartuota“, su pirštinėmis ant rankų, vedina broliu arba piršliu už baltos skarelės, eina iš klėties į seklyčią, ją pasitinka šešuras su anyta – su alaus ar midaus stikline, uždėta skerskampeliu duonos, kuriuos marti priima. Seklyčioje ant stalo būna padėtas didelis bakanas duonos, kurį marti pabučiuoja. Svočia sako: Dabok šitą duoną, kad niekados iš tavo buto neišeitų. Dabok gerą raugą, skalsą, o kuomet ir milinį5. Duonos bakanas ant stalo guli iki vestuvių pabaigos. Po marčpiečio – jaunosios pietų, pabrolys ant galvos neša svočios karvojų – karvolių, apkaišytą rūtomis, pažibais su degančiomis trys devyneriomis žvakutėmis. Jaunoji su svočia eina ir šoka, kvieslys žiburiuoja su žvake. Apsisukus kelis sykius asloj, pabrolys padeda karvojų – karvolių ties piršliu. Piršlys karvojų supjausto ir padalina6.

Merginos darželis

Merginos darželis – jaunų dienų simbolis, jų praradimas simbolizuoja perėjimą į moteriškumą, moters statuso pakeitimą. Senovėje laikas, kai įvyksta vestuvės, mergina ir dvasiškai, ir fiziologiškai atitenka vyrui, simboliniais atributais ir ženklais jai nuimamas vainikas ir užrišamas nuometas, o statuso pakeitimas įteisinamas pavadinus jaunąją – marčia.

Vestuvinio pyrago valgymas – tai prisilietimas prie jaunosios arba mitinis jaunosios „suvalgymas“, nes jaunoji, tapdama moterimi, praranda savąjį „aš“ kaip mergina. Vestuvinių apeigų metu jaunoji atstovauja nepaprastoms būtybėms, švytinčioms ir skleidžiančioms stebuklingas galias, jaunosios laikino perėjimo akto iš merginos į moters statusą, dėka. Mitinis jaunosios „suvalgymas“ – tai lytinio akto įvykdymas.

Dieną prieš vestuves jaunosios pamergė taiso ir puošia “darželį”

Jaunosios pamergė – tai jaunosios sesuo, jei jos nėra, giminaitė ar draugė. Ji iškepa darželiui keturkampį pyragą, pakraščiais išmargintą vingiais. Viduryje pyrago įsmeigia išpuoštą eglutės arba pušelės viršūnėlę. Eglutę puošia gražiais kaspinėliais, popierėliais, ant šakelių pritaiso baltas taukines žvakes. Visą pyrago viršų apdėlioja paukšteliais ir kitokiomis figūromis. Paukščius kiaušinio tryniu nudažo geltonai. Be paukščių, ant pyrago viršaus “užtupdo” ant arklio sėdintį ar nuo arklio nuvirtusį raitelį, statinaitę ir kitokių figūrėlių. Pyragą ir eglelę apkaišo rūtų šakelėmis. Prieš jaunojo atvažiavimą pastato staliuką prie durų. Ant jo padeda “darželį”, dvi stiklines burokų mirkalo arba paraudintos arbatos su įmerktomis rūtų šakelėmis ir ant lėkštės padeda jaunosios vainiką. Jaunajai vainiką pindavo jaunosios pamergė, kurį pina ant bet kokio lygaus žiedo iš pačių rūtų širdelių. Už darželio sėdasi jaunoji, jaunosios pamergė, kitos pamergės, brolaitis. Jaunojo vainiką atveža jaunojo pamergė, kurį padeda į lėkštę, kurioje jaunosios vainikas. Jaunojo pusės vestuvininkai ima iš stiklinės rūtas, jas valgo ir užgeria stiklinėje esančiu gėrimu. Iš kitos stiklinės užgeria jaunosios pamergė, tačiau rūtų nevalgo. Jaunojo pamergė reikalauja jaunosios vainiko, nes vainikus reikia sumainyti. Jaunosios pamergė atiduoda vainiką be varžytinių, tik žiūri, kad nesumainytų ir neduotų negražų tyčiomis nupintą vainiką. Tuo tarpu jaunojo brolaičiai pešioja, tampo “darželį”, ardo jį. Sumainę vainikus, keliasi iš už “darželio”, sveikinasi ir sėda už stalo. Tuo metu dainuoja: Pasikloniok, pasikloniok savo tetušėliui, galvelę nulenkdama, širdelę ramindama. Pasikloniok, pasikloniok savo matušėlei, galvelę nulenkdama, širdelę ramindama. Pavalgę eina šokti. Išvažiuojant jaunajai į jaunojo pusę, “darželį” pririša prie jaunojo vežlankio. Svočia išveža jaunąją su visu “darželiu7.

Darželis. Pizius. Gondu

Darželio taisymas ir puošimas su viduryje įstatoma pušies ar eglės šaka apeliuoja į dievui Gondu skirtas apeigas. Jonas Lasickis, paminėjęs Pizių prideda, kad „be to, merginos dar garbina kažin kokį Gandą (Gondu), šaukiasi jo“8. Narbutui Gonda (Gondu) – vestuvinių iškilmių deivė, vestuvių karalienė, išleidžianti mergaites už vyrų. T. Narbutas Gondu atvaizdą apibūdina kaip keturkampę figūrą, panašią į uloną, apsiūta balta drobe, apačioje perjuosta spalvota skarele, statomą ant karvojaus. Figūra apjuosta kaspinais ir žalumynų vainikais. Tokia figūra vadinasi Gondu. Gondu palieka ant stalo neliestą, o tikrąjį karvojų suvalgo9. R. Balsys Gondu kildina iš žodžių ganda, gandė, gandėtis, gandinti, o tai reiškia baimė, išgąstis, bauginimas. Gondu sieja su ritualine duona – karvojumi. Remdamasis Juozo Baldžiaus teiginiu, daro prielaidą, kad karvojus galėjo būti skirtas jaunamartės vaisingumu besirūpinančiai dievybei, nes karvojus kepamas ir sodas daromas tik merginoms nuotakoms, bet ne našlėms10.

Gondu tyrinėtojai aprašo ir kaip vyrišką dievą, ir kaip moterišką. Tai prielaida, kad Gondu – neaiškios lyties dievas. Merginos, garbindamos Gondu, prašo dievą, kad jis duotų vyrams stiprybės meilės reikaluose.

Išvados

Karvojus – karvolius, turintis sąsajas su karve – jaučiu, simbolizuoja jaunajai skirtą dovaną – vyrą, jaunikį. Karvojaus – karvoliaus dalybos, valgymas reiškia simbolinį jaunosios „suvalgymą“ – jaunasis, praleidęs pirmą naktį su jaunąja, „suvalgo“ jaunąją, įeina į ją. Jaunoji, praleidusi pirmą naktį su savo vyru, apšvietus vyro namus, gauna dovanų simbolinį jautį, kuris realiame gyvenime yra vyras.

Cituojant: Šeškauskaitė, Daiva. Karvojus ir karvė. Nuoroda: https://daivaseskauskaite.lt/2023/10/26/karvojus-ir-karve/.

  1. Marčpietis – jaunosios pusryčiai ar pietūs.
  1. JSD 1955, II: 342.
  1. SIS nr. 1070.
  1. JSD 1955, II: 369.
  1. JSD 1955, II: 369.
  1. JSD 1955, II: 344.
  1. Buračas 1993: 358.
  1. Stukėnaitė–Decikienė 1941: 113.
  1. Stukėnaitė–Decikienė 1941: 115.
  1. Vasmer 1967: 332.
  1. Kluge 1999: 377.
  1. ĖSSJ XI 114-115.
  2. Čilvinaitė, Vitauskas 1944, nr. 32: 25–26.
  3. BRMŠ II: 594.
  4. Narbutas I 1998: 144.
  5. Balsys 2010: 369-374.
Parašė straipsnių: 95

Parašykite komentarą

Susiję įrašai

Įrašykite ieškomą raktažodį ir paspauskite "Enter", kad pradėti ieškoti. Paspauskite "ESC", kad uždaryti paiešką.

Grįžti į Viršų