Gruodžio 21 d. Pagarba gamtos didybei. Saulėgrįža!
Tai susitikimas su visata, kosmosu.
Gražiausia saulėgrįža šventame miške, mano šventykloje, Skalsa aukuras.
Kūčia – daigintų grūdų, atmieštu medumi, valgymas. Kūčiukų aguonpienyje, kanapienyje ragavimas. O kur dar? Silkė, žuvis, pyragėliai su aguonomis, su vyšniomis, su grybais. Avižų, spanguolių kisielius. Riešutai, obuoliai.
Burtai, dainos, žaidimai.
Jūs galite prisiliesti prie dangaus didybės!
Aplankyti piliakalnį? Ant piliakalnių visko buvo ir visko gali būti.
Prisiliesti prie medžio, akmens. Atėjusi nauja religijos banga atėmė iš senųjų aisčių, sarmatų, gotų, germanų ir kitų genčių šventas vietas, šventvietes, paversdami jas bažnyčiomis. Daug kas užmiršo, kad jose mūsų senųjų prabočių, senųjų išminčių dvasia, pakilimas, laukimas, kur įmūryti šventųjų aukurų akmenys, kur nupjautų šventųjų ąžuolų aimanos ir godos, kur žmonių meilė ir buvimas su visata. Kur pučiamos daudytės, kur kankliuoja kanklės, cimbolai, kur mušami būgnai, kur giedamos giesmės, kur dainuojamos dainos.
Tai lietuviška Kūčia! Tai blukio vilkimas po kiemus.
Iškilmingas blukio sudeginimas!
Ir jūs galėsite prisiliesti prie dangaus didybės! Tik reikia tą vakarą išeiti į lauką! Pakelti akis! Įtempti ausis! Rankomis pasiekti tai, kas tau duota! Kojomis tvirtai įsiremti į žemę Žemyną – Deivę Motiną! Jai padėkoti už tai, kad nešiojo, leido mindyti jos veidą, jos akis, jos kūną. O kiek palikta ant jos veido dėmių – šiukšlių? Kiek ant jos kūno randų randelių? Nuo žmonių norų kasti, iškasti, pertvarkyti! Ir dar visų kitų norų. Ir vis vietos neužtenka ant jos?
Žemininkas, jos vyras, tyli, stebi, žiūri, ramiai linguoja.
Žmogus įsivaizduoja galintis nugalėti gamtos stichijų galinguosius, juos pajungti savo tikslams – užkariauti pasaulį! O jie juokiasi, stebi, kenčia?!
Kai kantrybė trūksta visi jie sukyla prieš žmoniją.
Perkūnas paleidžia žaibus, perkūnijas, ugnį! Degina ką toje vietoje mato! Vėjas pradeda beatodairiškai pūsti, nušluodamas viską, kas pasitaiko. Andajas – vandens galybė – išsiveržia iš savo krantų. Deivė Motina pasipurto – sudreba kalnai, išsiveržia vulkanai! Velinas, Veliuona iš požemio pliūpsniais leidžia ugnį.
Taip dievų deivių šventė prasideda! Jie taip pat nori pasilinksminti!
Galbūt jie tik sugalvojo pašokti, pakelti rankas, nuleisti kojas? Nusišypsoti?
Tai saulėgrįža – diena, kai švenčiama kartu su galingaisiais! Kai pasijaučiama galingais! Kai sugebama pasiekti rankomis dangų, žvaigždes, kojomis požemio vartus, liemeniu pajausti medžio syvus, ausimis išgirsti paukščių sparnų plazdėjimą, akimis pamatyti tai, ką gali pamatyti vieną kartą!
Dainuoti, šokti su galingaisiais!
Pats laikas pradėti daiginti rugius Kūčiai.
#daivaseskauskaite.
