Valentino, Piziaus, Gondu, bičiulystės dienos
Turime savo dievų, deivių, mitinių didvyrių. Kodėl nešvenčiame jų minėjimo dienų? Gal Piziaus ir Gondu vasario 14 ar 15 d.?
Mildos diena gali likti gegužės mėnesį, bet Mildos ir mildininkų – įsimylėjėlių mėnuo yra balandis. Tai balandį reiktų ir švęsti. O gal Piziaus ir Gondu geriau rugpjūčio mėn., nes tada daugiausia vestuvių? Pizius ir Gondu atsakingi už jaunųjų meilę. Pizius – vyrams turi suteikti tvirtybės, o Gondu – merginoms būti meilingomis, tinkamomis, patogiomis žmonomis. Dainose sakoma, kad mergelė patogi. Patogi – tai tinkama būti bernelio. Patogi – tai jos apranga, išvaizda, būdas: tinkama prie valgio, svečiui, vaikams ir lovoje. Apskritai, tautosakoje nevartojami pavadinimai žmona, vyras, tik mergelė ir bernelis. Ištekėjus vadinama marti.
Tai vasario 17 d. – bičiulystės dieną? Mildos šventę paliekant gegužės mėn., nors Mildos ir mildininkų mėnuo yra balandis. Vasario 14 d. švenčiama Valentino diena. Ar žinoma kas jis buvo ir ką veikė Valentinas?
Ryškiausias gnostikų judėjimo lyderis buvo Valentinus (Valentinius). Gimė Žemutiniame Egipte, mokėsi Aleksandrijoje. Apie 136 metus, per popiežiaus Hyginus pontifikatą išvyko į Romą ir pasiliko iki popiežiaus Anicetuso pontifikato. Valentinas tikėjosi tapti vyskupu, laikė save genialiu ir iškalbingu. Pasipiktino, kai buvo neišrinktas vyskupu, nes turėjo atlikti išpažintį. Išpažinties neatlikus Valentinus buvo apkaltintas erezija. Valentinus simbolizuojamas su gyvatės kojomis. Tai buvo keršto simbolis prieš bažnyčią. Atsitiko atvirkščiai. Bažnyčia Valentinius nuopelnus priskyrė sau, pagražindama jo gyvenimą ir veiklą. Jis turėjo daug pasekėjų. Jo mokiniai buvo Bardaisanas, Heraklonas, Ptolemėjas, Marcusas, o jo valentinizmo sistema buvo plačiai praktikuojama gnosticizmo forma. Kaip Valentinius mokiniai sakė, jis suteikė mokymą apie krikščionybę, kokia ji galėjo būti. Iki gyvenimo pabaigos gyveno Kipre, kur mokė. Epiphanijus rašė, kad Valentinus atsisakė tikrojo tikėjimo, kai plaukdamas į Kiprą vos nepaskendo, išprotėjo. Mirė apie 160 ar 161 m.Pirmaisiais mūsų eros amžiais tarp ankstyvųjų krikščionių ir žydų sektų susikūrė gnostikai, „turintys žinių“. Valentinizmas yra gnostinės filosofijos mokyklos, apimančios Valentinus sistemą. Tai buvo vienas didžiausių gnostinių judėjimų Romos imperijoje. Valentino sistemoje pirminė materija Bythos – tai pirminis chaosas sujungtas su dangaus eonų pasauliu. Valentinas senąjį gnostikų mitą perkėlė į savo sistemą. Mite pasaulį kuriantys angelai – ne vienas, o daugelis – sukuria žmogų, dvasios sėkla į jų būtybę patenka be jų žinios, pasitelkiant aukštesnįjį dangaus eoną. Valentino idėja susijusi su triguba žmogaus prigimtimi, kuri vaizduojama kaip dvasinė, psichinė ir materiali. Dėl to trys vyrų klasės: pneumatiniai, psichiniai ir hylici. Valentinas Sofiją padalino į dvigubą danguje esantį eono pavidalą ir jos dukterį Sophia Achamoth. Gnostikai garbino aukščiausią Motiną-deivę Mὴτηρ, kurioje galime atpažinti Azijos dangaus deivę. Ši deivė vienu metu danguje gyvenanti griežta deivė Motina ir meilės deivė, didžioji kurtizanė Prunikon, kuri įgauna prostitutės Helenos bruožų. Ji gyvena aštuntame, aukščiausiame danguje Ogdoas. Šalia aukščiausia bevardžio Tėvo forma. Žemiau, septintame danguje karaliauja septynios planetos, pasaulį kuriančios angelinės jėgos, vadovaujamos Jaldabaoth, kuris vėliau buvo tapatinamas su Senojo Testamento Dievu. Gnostikai yra aukščiausios Motinos vaikai; iš jos ateina dangiškoji sėkla, dieviškoji kibirkštis, kažkokiu būdu nusileidusi į žemesnįjį pasaulį. Todėl dangaus vaikai turi priešiškų dvasių bei galių. Gnosistų sakramentai, formulės, simboliai Motinos garbinimo dalis, kad surasti kelią į viršų, į aukščiausią dangų. Angelas Jaldabaoth – jos sūnus. Svarbiausia – atpirkimas. Sofijos vyras pasirodo kaip Gelbėtojas, atperkantis dieviškumą. Atpirkimas vyksta per suartėjimą. Pasileidusi deivė išteka už aukštesniojo dangaus brolio, jie tampa nuotaka ir jaunikis. Tai mitinė idėja apie dievo išgelbėjimą ir dieviškosios poros dangišką santuoką. Šis mitas nesusijęs su istoriniu Jėzumi iš Nazareto. Visose gnostinėse sistemose Gelbėtojo dieviškumas neturėjo nieko bendra su krikščionio atpirkėjo figūra. Valentino gnosticizmui žinomas Horos. Tai Egipto Horo dievas, vadinamas Stauros kryžiumi. Stauros simbolis yra senesnis už krikščionybę, platoniška koncepcija. Platonas sakė, kad pasaulio siela atsiskleidė raidės Chi (X) pavidalu, danguje susikertančių saulės ir planetų ekliptikos orbitų. Per šią orbitą nustatomi dangiškųjų galių virpesiai ir nuo to priklauso visas gyvenimas. Senovėje tai skalsos ženklas. Vėliau Horos-Stauros figūra buvo prilyginta krikščionių Atpirkėjui. Krikščionių krikšto priėmimas ir dogmos – visa tai rodo apgalvotą požiūrį į bažnyčios doktriną, dirbtinį kompromisą tarp gnosticizmo ir krikščionybės. 12 a. statant Valentino baziliką reikėjo geros istorijos apie Valentiną, kad eitų geras gandas apie krikščionis. Sugalvota istorija, kad Valentinas buvo vyskupas ar kunigas, padėdavo žmonėms, sergantiems epilepsija. Būtent, kai žmogus atsigaudavo po epilepsijos priepuolio, jis liepdavo tapti krikščioniu. Jis buvo kalinamas, nes nesutiko aukotis pagonių dievams. Kalėjime maldomis gydė aklą merginą. Prieš mirtį jis paliko aklai mergaitei raštelį „Tavo Valentinas“. Imperatorius Klaudijus liepė atsisakyti krikščionių tikėjimo, o Valentinas siūlė Klaudijui priimti. Įsiutęs Klaudijus liepė mušti klubais, mėtyti akmeninis, vėliau nukirsdinti jam galvą. Visiems kankiniams priskiriamos pranašiškos savybės. Taip pat Valentinui. Vasario mėnesį senovėje švęsdavo bičiulystės šventę. Kaip ir per Kūčias vasario mėnesį pabarbendavo avilius, patikrindami ar gyvos, pašnekindavo burbėdami. Dalindavosi medumi, sudaužydavo pilną medaus bokalą. Garbino Austėją, Bubilą (Babilą), Bičbirbį.
Valentinas, valentiniečiai – tai ištisa doktrina. Apie tai rašau mano puslapyje
Literatūra
Senojo Testamento frazė πᾶν ἀρρεν διαvοιγον μήτραν, Soteris – vyriškumas, kuris atveria motinos įsčias.
1911 Encyclopædia Britannica
